Raktinis žodis

meilė

Rodoma

„Tu toks gynybiškas“, „ji visada neigia savo problemas“ – su tokiais ar panašiais teiginiais susiduria kone kiekviena pora. Nors psichologinė gynyba yra normali santykių dalis, perdėtas gynybiškumas kliudo, įžiebia konfliktus ar net sugriauna santykius. Kokie populiariausi gynybos būdai ir kaip juos apeiti?

Pasakose princesės nuolat pakliūva į piktų raganų ar blogųjų burtininkų rankas, o princai ir gerieji burtininkai jas gelbėja. Šis siužetas yra amžinas ir dažnai įvairiomis formomis atsikartoja realiame gyvenime. Klientai tokias istorijas pasakoja savo psichoterapeutams. Pastarieji įvardija tam tikrus santykių dėsningumus, pastebimus jau vaikystėje. Tėčio princesė Jei esate matę filmą „Kietas riešutėlis“, be abejo, įsiminėte, kaip narsus policininkas (aktorius Bruce’as Willisas) stebi savo dukros pasimatymą automobilyje, o paskui su triukšmu atbaido nuo jos vaikiną. Jis elgiasi kaip tikras pavyduolis, o pavyduliavimas – ženklas, kad kažkur glūdi savininkiškas (gal net seksualinis) ryšys. Nors mergina vieną dieną išteka, jos ryšys su tėvu vis dar šiek tiek trukdo santykiams… Mano psichoterapijos kabinete vis pasirodo „mažoji tėvo princesė“. Dažniausiai tai būna ištekėjusi moteris, nusivylusi savo vyru. Visos princesės panašios, nes išsiskiria tam tikrais tipiniais bruožais: nuo mažens jaučiasi artimesnės tėvui, o ne motinai; jų santykiai su motina labai įtempti; labai supranta ir priima…

Garsusis menininkas Michelangelo savo nuostabių skulptūrų kūrimą aiškino taip: „Aš imu marmuro gabalą ir atmetu tai, kas nereikalinga.“ Gyvenime dažnai pastebimas reiškinys, kai partneriai formuoja vienas kitą tol, kol pastarasis priartėja prie jų idealiojo „aš“. Ar šis procesas iš tiesų vyksta, o gal tai tik iliuzija, bevaisė pastanga? Aš esi tu Šveicarų psichiatro Carlo Gustavo Jungo teorijoje teigiama, kad žmogaus uždavinys – tapti individu, integruojant savo šviesiąją ir tamsiąją puses. Šis procesas nevyksta savaime, nes mūsų savastis nuolat pasidengia apsauginiais sluoksniais, kai jos dalys išstumiamos už širmos, t. y. slepiamos, jei neatitinka aplinkos reikalavimų, tėvų lūkesčių ir mūsų pačių idealų. Jei iš jūsų tikisi, kad būsite rimtuolis, slepiate gaivališkumą. Jei tikisi, kad būsite linksmuolė, atmetate liūdesį. Tačiau tokia suskaldyta siela nuolat siekia sugrįžti į vienovę – integruotis. Pavyzdžiui, esate kukli, tyli ir nedrąsi mergina. Jūs gerai mokotės ir padedate mamai buityje. Jūsų sąmoningasis „aš“ išsiskiria kuklumu, nedrąsumu. Taip jūs save…

Vakarėlyje susipažinote su patraukliu priešingos lyties atstovu ir norite sužinoti, kuria linkme kryps santykiai: vienos nakties nuotykio ar romantiškos meilės istorijos. Pabandykite atkreipti dėmesį į tai, kaip jus nužvelgia. Mokslininkai iš Čikagos ir Ženevos universitetų tikina, kad romantiškai nusiteikusieji ir trokštantieji fiziškai suartėti žvelgia skirtingai. Tyrime dalyvavę studentai turėjo stebėti nespalvotas nuotraukas. Vienoje tyrimo dalyje buvo rodomi porelių atvaizdai, kitoje – patrauklūs asmenys, žiūrintys tiesiai į objektyvą. Nuotraukose nebuvo nei erotikos, nei nuogo kūno. Stebint jas, buvo prašoma kuo greičiau įvardyti jaučiamas emocijas – geismą ar romantišką meilę. Tuo metu buvo stebimi akių judesiai. Paaiškėjo, kad geisdami kito žmogaus labiau stebime jo kūną, o patirdami romantiškus jausmus daugiau žiūrime į veidą, į akis. Iš ankstesnių tyrimų žinoma, kad geismas ir romantiška meilė suaktyvina skirtingus smegenų centrus, o dabar galima lengviau atpažinti šiuos jausmus. Jeigu potencialus partneris negali atplėšti akių nuo jūsų veido, tai gali būti romantiškos meilės istorijos pradžia. Bolmont,…

Garsusis amerikiečių rašytojas Markas Twainas yra pasakęs: „Vienišumas pasireiškia tada, kai nesijaučiame gerai būdami su savimi pačiais.“ Esame linkę manyti, kad santuoka ar gyvenimas kartu su partneriu mus apsaugos nuo vienatvės, tačiau ne visada šie lūkesčiai pasiteisina. Psichologas Guy’us Winchas tvirtina, kad apytiksliai 20 proc. žmonių tam tikru gyvenimo laikotarpiu jautė nuolatinį vienišumą, tačiau įdomiausia, kad net 62,5 proc. besijautusiųjų vienišais atliekant tokias apklausas buvo vedę arba gyveno kartu su savo partneriu. Emocinis atotrūkis „Kartais jaučiu, kad mano vyras yra labai nutolęs“, – skundėsi Kotryna, pasakodama apie nusivylimą santykiais. Buvimas kartu jai kėlė džiaugsmą ir teigiamų emocijų, tačiau to nepakako. Kotryna jautėsi sutrikusi. Vienišumas buvo anaiptol ne tai, ko ji tikėjosi iš trejus metus trukusios santuokos. „Jeigu šie santykiai būtų sėkmingi, – svarstė ji, – taip nesijausčiau.“ Įprastai vienatvę nulemia mūsų suvokiama santykių kokybė, o ne objektyvus buvimas kartu su partneriu. Vienišumas į poros gyvenimą įsliūkina lėtai, o atotrūkis…