Raktinis žodis

nerimas

Rodoma

„Jei bendraudami su žmogumi tariamės galį priskirti jį tam tikrai kategorijai, niekada nepažinsime ir nepakeisime jo asmenybės – tos gyvybinės žmogaus dalies, kuri peržengia bet kokias kategorijas“. Irvin D. Yalom   Čarlzas Darvinas pastebėjo, kad gamtoje išlieka ne stipriausios ir net ne protingiausios rūšys, o tos, kurios geriausiai prisitaiko prie pokyčių ir bendradarbiauja. Vis tik, dažniausiai gyvūnai atstumia ir palieka nesveikus jauniklius, nes „žino“, kad jie vis tiek neišgyvens. Atrodytų, kad vaikų, kurie turi trūkumų, saugojimas yra išskirtinai homo sapiens (liet. išmintingo žmogaus) bruožas. Vis tik pavarčius žmonijos istorijos puslapius, pamatysime, kad vaikų su trūkumais išlikimą neretai lemdavo tėvų sprendimas. Laila Williamson tiki, kad ši elgsena – dėl genetiškai užprogramuoto siekio išlikti. Nuo senovės laikų vaiko likimas priklausė nuo valstybės ir tėvų požiūrio bei interesų. Pavyzdžiui, Senovės Spartoje daugelyje sričių įtaką turėjo valstybės užsibrėžtas tikslas: išlaikyti tvirtą, karinę valstybės sistemą. Todėl skatino auginti tik fiziškai sveikus, stiprius ir greitai besimokančius…

Rūpintis savo kūnu naudinga, tačiau perdėtas dėmesys fiziniams pojūčiams gali tapti nerimą keliančia manija. Atsiverskite pirmą pasitaikiusį žurnalą moterims arba bet kokį populiarų interneto portalą. Tikriausiai pastebėjote, kokių straipsnių, reportažų ir reklamų daugiausia. Čia visko galite rasti apie tai, kaip: • sulieknėti; • sveikai maitintis; • išlaikyti gražius plaukus. Toliau aprašomi ne mažiau svarbūs dalykai: kaip patobulinti ir atjauninti odą, kaip pagerinti regėjimą be akinių, kaip suteikti dantims akinamo blizgesio, kaip ištreniruoti pavydą keliantį reljefinį pilvuką, ir t. t. Atrodo, svarbiausias uždavinys, lydintis šiuolaikinį žmogų, – patobulinti tai, kas žmogui duota gamtos, savo kūną. Apstu pasiūlymų, kaip valdyti ir kūno funkcijas. Tai, kas, atrodytų, vyksta natūraliai, – augimas, vystymasis, sirgimas ir pasveikimas nuo ligų, miegas, mityba, kvėpavimas, dauginimasis – visa tai siūloma kontroliuoti, valdyti, tobulinti. Tiesa, normos, su kuriomis lyginama, retkarčiais kinta. Vyresni žmonės nenustoja stebėtis, kaip periodiškai tai pasmerkiami, tai reabilituojami tokie produktai kaip cukrus, druska, kava, raudonasis vynas,…

Dauguma žmonių naujoje grupėje jaučiasi šiek tiek nejaukiai. Ilgainiui šis nerimas dažniausiai mažėja ir nebetrukdo mėgautis draugija. Tačiau, jeigu dėl patiriamo nerimo vengiate bendravimo, gali būti, kad kenčiate nuo socialinio nerimo. Šią būklę dažniausiai lydi savigrauža ir nepasitikėjimas savimi. Puiki naujiena ta, kad mokslininkai atrado labai malonų būdą aplaužyti nerimo šakeles. Tyrėjai iš Britų Kolumbijos universiteto atliko keturias savaites trukusį eksperimentą. Daugiau nei šimtas stiprų socialinį nerimą patiriančių dalyvių buvo suskirstyti į tris grupes. Pirmoji grupė keturias savaites darė gerus darbus kitiems: plaudavo kambario draugo lėkštes, pjaudavo kaimynų žolę, aukodavo labdarai ir t. t. Antroji grupė su kitais turėjo bendrauti daugiau nei įprastai. Trečioji grupė nerimautojų tiesiog užrašinėjo, ką veikė keturias savaites. Po mėnesio mokslininkai įvertino dalyvių norą vengti bendravimo. Geradarių grupė triumfavo – jie patyrė mažiausią socialinį nerimą. Geri darbai padeda įveikti galimo atstūmimo baimę, nerimą ir bendravimo stresą. Tyrimo autorė Jennifer L. Trew teigia, kad gerumas skatina pažvelgti…

Kai darbai griūva vienas po kito kaip sniego lavina, tuomet labai svarbu efektyviai išnaudoti trumpas poilsio minutes. Naujausi tyrimai atskleidžia, kad net labai mažos smulkmenos, pavyzdžiui, žvilgsnio nukreipimas, gali paveikti mūsų savijautą. Melburno universiteto mokslininkai susodino savo studentus dangoraižiuose ir paprašė atlikti nuobodžias protines užduotis – stebėti ekrane pasirodančius skaičius ir paspausti atitinkamus klavišus. Šių užduočių metu studentai turėdavo 40 sekundžių trumpą atokvėpio akimirką. Jos metu vieni žiūrėjo į plikus betoninius dangoraižių stogus, kiti stebėjo išpuoselėtas, augalais apsodintas dangoraižių terasas. Rezultatai atskleidė, kad po pertraukėlės dėmesį lengviau sutelkdavo gamtos stebėtojai. Spėjama, kad gamtos vaizdai eikvoja mažiau kognityvinių resursų. Jei intensyvaus darbo metu neturite laiko išeiti pasivaikščioti į parką, bent žvilgtelėkite į medžius už lango arba gėles biure – gamta gali jums padėti atgauti jėgas. Lee, K. Williams, L. Sargent, N. Williams, K. Johnson. 40-second Green Roof Views Sustain Attention: The Role of Micro-breaks in Attention Restoration. Journal of Environmental Psychology, Volume 42, 2015 birželis.…

Nuolat tobulėti, atrodytų, visai nebloga mintis. Tobulėti galima visaip: sportuoti ir grožėtis prieš veidrodį augančiais raumenimis, mokytis dar vienos užsienio kalbos ir su pasitenkinimu kalbėtis užsienyje vietine kalba. Žmonės tobulėja natūraliai, kai auga jų kompetencija, tad bet kokia veikla, atliekama daug metų, suteikia mums automatinių įgūdžių. Tačiau perfekcionizmas – ne apie tai.

Dažnai manome, kad norėdami pakeisti žmogų turime pasitelkti kritiką. Nors ji veikia skaudžiai it rykštė, dažnai atrodo, kad tai yra veiksmingiausia priemonė. Deja, Voterlu universiteto profesorės Christine Logel tyrimai atskleidė, kad kritika ne visada veiksminga. Priešingai, ji gali tik pabloginti situaciją. Būtent taip ji veikia turinčiuosius antsvorio. „Kai nesame patenkinti savo kūnu, artimiausių žmonių reakcija gali turėti daug didesnę įtaką, nei manėme iki šiol“, – teigia profesorė. Tyrimo metu penkis mėnesius buvo stebimos jaunos, antsvorio turinčios moterys. Jų buvo klausiama, kaip dažnai su namiškiais buvo aptariamas klausimas dėl jų svorio ir kokių reakcijų sulaukiama, vėliau stebimas jų svorio kitimas. Paaiškėjo, kad moterys, sulaukusios palaikymo iš artimųjų, ne tik nepriaugo svorio, bet jo šiek tiek ir neteko, o moterys, kurių namiškiai reaguodavo ne itin palankiai, svorio šiek tiek priaugdavo. „Tokie rezultatai – svari priežastis suprasti, kad visi komentarai apie artimo žmogaus svorį ir noras dalyti patarimus, kaip jo numesti, nėra veiksmingi“,…

Garsusis amerikiečių rašytojas Markas Twainas yra pasakęs: „Vienišumas pasireiškia tada, kai nesijaučiame gerai būdami su savimi pačiais.“ Esame linkę manyti, kad santuoka ar gyvenimas kartu su partneriu mus apsaugos nuo vienatvės, tačiau ne visada šie lūkesčiai pasiteisina. Psichologas Guy’us Winchas tvirtina, kad apytiksliai 20 proc. žmonių tam tikru gyvenimo laikotarpiu jautė nuolatinį vienišumą, tačiau įdomiausia, kad net 62,5 proc. besijautusiųjų vienišais atliekant tokias apklausas buvo vedę arba gyveno kartu su savo partneriu. Emocinis atotrūkis „Kartais jaučiu, kad mano vyras yra labai nutolęs“, – skundėsi Kotryna, pasakodama apie nusivylimą santykiais. Buvimas kartu jai kėlė džiaugsmą ir teigiamų emocijų, tačiau to nepakako. Kotryna jautėsi sutrikusi. Vienišumas buvo anaiptol ne tai, ko ji tikėjosi iš trejus metus trukusios santuokos. „Jeigu šie santykiai būtų sėkmingi, – svarstė ji, – taip nesijausčiau.“ Įprastai vienatvę nulemia mūsų suvokiama santykių kokybė, o ne objektyvus buvimas kartu su partneriu. Vienišumas į poros gyvenimą įsliūkina lėtai, o atotrūkis…