Kritiniu savo gyvenimo laikotarpiu nusprendžiau išvažiuoti į tolimą salą netoli Afrikos. Pagyventi, pailsėti ir apsispręsti, ką aš norėčiau toliau daryti.

„Tai ką tu vis dėlto čia veiki?“,- klausia manęs kaimynas, vietinis salos gyventojas, kreolas. „Bandau suprasti, ko aš noriu“, – sąžiningai atsakau. „Kaip gi galima nežinoti, ko nori“ kraipo galvą jis. „Gal nori į šokius su manim nueiti?“. Oi! Tai buvo visiškai netikėtas posūkis mūsų pokalbyje ir aš truputį sutrikau. Į šokius? Aš? Iš vis nepamenu, kada buvau šokiuose. „Žinai, įdomus pasiūlymas, aš tikrai pagalvosiu“, – nenoriu jo įžeisti. Tačiau eiti į šokius?? Na, ne, tai ne man…

Mano kaimynas pažiūrėjo į mane su nuoširdžiu gailesčiu ir sako: “Matau, kad tikrai turi problemą su savo nežinojimu… Leisk aš tau padėsiu. Įsivaizduok, kad esi jauna graži dvidešimtmetė mergina. Įsivaizduoji? Tikrai įsivaizduoji? Na va. Tavo mama nusprendžia ištekinti tave už septyniasdešimtmečio, tačiau labai gerbiamo ir turtingo kaimyno. Ką atsakysi mamai? Taip ar ne?“. „Aišku, kad ne“ ,- juokiuosi.

„Matai,- sako jis man, – viskas juk labai paprasta. Kai nenori – sakai, kad nenoriu. Kai nori, sakai, kad noriu“ – ir juokiasi iš manęs, – „Tai ar eisi su manim į šokius?“ „Eisiu,- atsakiau, staiga supratusi, kad iš tiesų – tai noriu!  Ir gerai padariau – buvo labai smagu!

Situacija labai paprasta, tačiau aš ilgai apie ją galvojau. Kodėl tolimos Afrikos salos gyventojas, net mokyklos nebaigęs, sugeba taip laisvai ir lengvai apsispręsti ir tikrai žino, ko nori ar nenori, o aš ne?  Kodėl kiekvienam sprendimui man reikia rašytis pliusų ir minusų lentelę? Kodėl reikia viską gerai apgalvoti, tačiau atsakyti taip, kad patiktum kitiems?


Straipsnio tęsinį skaitykite gegužės/birželio numeryje

Jums gali būti įdomu

Parašykite atsiliepimą