Tėvai ir vaikai

Tėvų nulipdyti

Kas nulemia, koks žmogus išaugs iš žavaus čiauškančio mažylio? Ar tėvų įtaka ir auklėjimas svarbūs, ar ne tokie reikšmingi, palyginti su paveldėtu genų bagažu? Su šiais klausimais susiduria bene kiekvienas, auginantis savo vaikus. Deja, į klausimą apie genus ir aplinką trumpai ir vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma: kai kurių sutrikimų genetinis pagrindas yra nustatytas ir patvirtintas moksliniais tyrimais, kai kuriems atsirasti didesnės įtakos turi artimųjų indėlis. Netgi žinoma, kad tėvų įtaka gali pakeisti genus: pavyzdžiui, įrodyta, jog net ir turint nerimą lemiantį geną, tačiau kūdikystėje turėjus saugaus ryšio su mama patirtį, vyksta pokyčiai DNR grandinėje, ir suaugus nerimo sutrikimų galima išvengti. Kita vertus, jeigu vaikas, pavyzdžiui, turi įgimtą polinkį būti užsisklendęs, vengti bendravimo, kurti su juo emociškai artimą ryšį kur kas sunkiau nei su kūdikiu, kuris ryšio su mama siekia aktyviai.

Viena asmenybės teorijų – psichodinaminė – ankstyvosioms vaiko patirtims teikia didelę reikšmę, tačiau kartu randa vietos ir biologinei prigimčiai įprasminti. Anot mokslininkų, nuo biologijos priklauso žmogaus psichologiniai poreikiai ir būdai, kaip jis juos patenkina. Taip pat ši teorija teigia, kad kiekvieną mūsų poelgį lemia visi mūsų ankstesni gyvenimo įvykiai ir patirtys, pradedant nuo ankstyvos kūdikystės. Taigi čia susipina ir biologija, ir psichologija bei socialinės aplinkos reikšmė. Pakeliaukime po svarbiausius vaiko raidos etapus ir pasiaiškinkime, kokią įtaką tėvai gali padaryti savo atžaloms, net ir turėdami pačių geriausių ketinimų.

Tėvų abejingumas = gyvenimui abejingas žmogus

Pirmasis mėnuo itin reikšmingas asmenybės formavimuisi. Naujagimis – ir labai trapi, ir turinti daug savybių, padedančių prisitaikyti šiame pasaulyje, būtybė. Jis dar labai mažai ką sugeba, juo reikia daug rūpintis, kita vertus, jis turi čiulpimo ir rijimo refleksus, kurie jam leidžia maitintis; gebėjimą garsiai verkti, kai kas nors vyksta ne taip; gebėjimą kurti emocinį ryšį su besirūpinančiu žmogumi. Pastebėta, jog prisiglausti prie mamos mažiukui ne mažiau svarbu nei pavalgyti, o į žmogaus veidą kūdikiai reaguoja kur kas labiau susidomėję nei į paprastą baltą ar spalvotą dėmę. Be to, net ir visai mažas kūdikėlis, paimtas ant rankų, glaudžiasi taip, kad jį laikyti būtų patogiau: tai galima vertinti kaip vaiko prisitaikymą prie laikančiojo. Galime įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis mažylis, šiuo svarbiu prisitaikymo laikotarpiu regintis ne mylintį ir juo besižavintį mamos žvilgsnį, o šaltus, santūrius ar nusivylusius veidus. Taip nutinka, jei kūdikis buvo nelauktas arba yra ne toks, kokį jį įsivaizdavo būsimieji tėvai. Taip pat pasitaiko situacijų, kai pasirūpinti kūdikiu norom nenorom darosi sunkiau: pavyzdžiui, mamai netekus sutuoktinio arba atskyrus kūdikį nuo mamos dėl kurio nors iš jų ligos. Be to, kūdikiai gali turėti skirtingą gebėjimą palaikyti ryšius su savo globėjais: vieni patys aktyviai siekia kontakto, kitiems reikia didesnio globėjų jautrumo ir dėmesio, ir tas rūpestis, kuris kitam mažyliui būtų „pakankamas“, konkretaus vaiko atveju gali būti jo priimtas ir suvokiamas kaip gerokai per šaltas. Taigi, priežasčių ir aplinkybių gali būti pačių įvairiausių, tačiau pirmąjį mėnesį kūdikiui meilė, šiltas ryšys su globėju ir rūpestis yra gyvybiškai svarbūs.

Jeigu vaikas, užuot regėjęs mylintį žvilgsnį, patenka į šaltą, priešišką ir grėsmingą aplinką – jį apima siaubas ir pyktis. Anksčiau ar vėliau atsiranda jausmas, kad su juo kažkas yra ne taip ir kad jis neturi teisės būti šiame pasaulyje. Natūraliai kylanti reakcija – pasitraukti kuo toliau ir mažiau bendrauti su tais, kurie tavęs nenori matyti. Augdami tokie žmonės neretai pasineria į dvasingumą, jie būna linkę ieškoti laimės puoselėdami amžinojo gyvenimo viltį, bet ne brangindami santykius su šiuo metu juos supančiais žmonėmis. Jie dažniausiai vengia jausmų, pavyzdžiui, pykčio, todėl jo nereiškia tiesiogiai ir nekonfliktuoja su aplinkiniais. Jei vis dėlto supyksta, tai išreiškia pasyvia agresija, pavyzdžiui, vengdami daryti tai, ko iš jų nori kiti, ar vis atidėliodami ir tam rasdami įvairių pateisinimų. Visas jų gyvenimas skirtas bėgti nuo gyvenimo: nuo artumo, susidūrimo su kitu žmogumi. Tokio tipo asmenys gali būti daug pasiekę savo profesinėje veikloje, nes, vengdami gyvenimo ir jausmų, pasineria į darbą, tačiau dažniausiai jie neturi artimų socialinių ryšių. Galime matyti, kaip jie gyvena tarytum nuolat balansuodami ant skustuvo ašmenų: būti šiame gyvenime ar iš jo pasitraukti, tiesiogine ar perkeltine prasme (pasineriant į dvasinę ar darbinę veiklą).

Šiems žmonėms padėti gyventi pilnavertiškesnį gyvenimą nėra paprasta: tam, kad būtų galima padėti, reikia, kad jie priimtų pagalbą. Kaip sunku užmegzti ryšį su bet kokiu kitu žmogumi, taip sunku ateiti ir pas psichoterapeutą, kalbėti apie save, suvokti, kad, gyvenant „šalia gyvenimo“, daug kas prarandama.

Dėmesio trūkumas = priklausoma asmenybė

Pirmaisiais gyvenimo metais neužtenka vien pamaitinti ir prižiūrėti kūdikį – jam reikia mamos dėmesio, matyti jos mylintį žvilgsnį bei susižavėjimą kiekvienu, kad ir pačiu menkiausiu, laimėjimu. Kartais mamai nelengva būti „visada pasiruošusiai“: rūpintis mažyliu ir dieną, ir naktį, būti kantriai ir mylinčiai. Ypač sunku, jeigu ji nerimastinga ar depresiška: tuomet jai pačiai sunku susitvarkyti su savo emocijomis arba rasti jėgų pasirūpinti fizinėmis kūdikio reikmėmis, taigi mažylio emociniai poreikiai tampa tiesiog neįveikiama užduotimi. Panašių sunkumų kyla šeimoms, kur tėvai priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų arba serga kokiomis nors lėtinėmis ligomis. Taip pat pastebėta, kad sunkiau savo atžalomis sekasi rūpintis tėvams, kurie patys kūdikystėje nėra gavę pakankamai dėmesio: jų pačių energijos ir gebėjimo duoti kitiems meilę ir dėmesį lygis yra žemesnis, todėl, kad ir kaip mylėtų savo vaikus, nėra paprasta patenkinti visus jų emocinius poreikius. Kita vertus, net labai rūpestingai ir mylinčiai mamai gali būti per sunku pasirūpinti ne vieno, o dviejų ar trijų vaikų poreikiais, ypač jei šalia neturi palaikančių artimųjų.

Kitaip nei anksčiau minėtu atveju, kai mažylis sutinka priešišką ir šaltą pasaulį, šioje situacijoje jis tarsi „išvaromas iš rojaus“: iš pradžių gauna daug meilės, rūpesčio ir šilumos, bet vėliau susiduria su pykčiu ar nepakankamu dėmesiu. Mama pajėgi kažkiek pasirūpinti vaiku, bet ne tiek, kiek jam reikia. Kūdikis pradeda jausti nusivylimą ir pyktį dėl nepatenkintų jo poreikių ir „atranda“ sprendimą: jei nieko nenorės, tai nereikės ir nusivilti, jei juo nepasirūpins kiti, reikės išmokti savo poreikius patenkinti pačiam. Neretai tokie vaikai anksti išmoksta vaikščioti ir kalbėti, patys randa žaidimų, kad nereikėtų trukdyti mamos ar kitų suaugusiųjų.

Toks asmuo atrodo per anksti suaugęs, tačiau viduje lieka mažu vaiku, kuriam reikia daug dėmesio ir šilumos. Jam paprastai sunku tvarkytis su „suaugusiųjų“ pasauliu: darbu, santuoka, vaikais, namais, sunku ko nors iš kitų prašyti (prisiminkime, kad kūdikystėje jo poreikiai nebuvo patenkinti), tačiau aplinkinių prašymams negali atsispirti. Kai kurie linkę nuolat sirgti: juk tai bene vienintelis legalus būdas gauti trokštamą dėmesį ir rūpestį. Šio charakterio tipo atstovai sugeba užmegzti artimus santykius, tačiau greitai tampa didele našta partneriui: jie linkę stipriai sulipti ir reikalauja begalinio dėmesio, nes bijo būti palikti. Kaip atgarsį iš kūdikystės matome stiprią baimę, net paniką likti vienam: suaugę to bijo taip, kaip aštuonių mėnesių kūdikiai, kai juos iš mamos bando paimti svetimas.

Nepatenkintus poreikius tokio tipo žmonės linkę kompensuoti. Maži vaikai, atsiskirdami nuo tėvų, susiranda juos pakeičiančius objektus: tai gali būti pliušinis meškiukas, nosinė ar antklodė, į kuriuos įsikniaubus galima jaustis taip, lyg būtum prisiglaudęs prie mamos. Normaliu atveju augant atsisveikinama ir su šiais pakaitalais, tačiau, jei kūdikio poreikiai liko nepatenkinti, jam augant visą laiką išlieka poreikis turėti ką nors, kas atstotų mamą. Guodžiančiais objektais gali tapti alkoholis, rūkalai, narkotikai, netgi… kofeinas ar cukrus.

Abu aprašyti charakterių tipai turi panašių savybių, ir tai nenuostabu: jeigu tėvams nesiseka pasirūpinti naujagimiu pirmąjį mėnesį, dažniausiai jiems būna sunku jam suteikti pakankamai dėmesio ir vėliau.

Laisvės suvaržymas = pasiaukojantis asmuo

Antrąjį pusmetį psichomotorinė vaiko raida vyksta ypač aktyviai, taip pat vis labiau didėja ir vaiko savarankiškumas: kūdikiai išmoksta atsisėsti, nušliaužti prie patikusio žaisliuko, vėliau – stotis ir eiti tyrinėti aplinkos. Išmokus kalbėti, vienas pirmųjų žodžių yra „ne“, kuriuo bandoma įtvirtinti savo, kaip atskiro asmens, nuomonę įvairiais klausimais: ar valgyti tai, ką duoda mama, ar eiti ten, kur nori tėvai, ar rengtis ir t. t. Tėvai susiduria su dilema, kiek leisti savo vaikui nutolti – juk pasaulis yra pavojingas (jis gali nugriūti, užsigauti, paragauti netinkamo maisto), kiek drausti ir neleisti – juk vaikas gali pasirinkti ne tai, ko norėtų tėvai. Be to, antraisiais gyvenimo metais tampa svarbūs mokymosi sėdėti ant puoduko klausimai, kur irgi susiduria vaiko ir tėvų norai bei valia: ar sėstis tada, kai reikalauja tėvai, ar nuspręsti pačiam. Taigi savarankiškumo arba tėvų valios vykdymo klausimai lydi kone kiekviename žingsnyje.

Puiku, jei mama sugeba žavėtis vaiko noru atsiskirti nuo jos ir nubėgti, kad atsineštų kokį nors įdomų akmenuką, arba kantriai ir nepriekaištaudama pasirūpina, jeigu vaikas ne laiku atsisėdo ant puoduko. Tačiau nerimastingoms mamoms gali būti sunku matyti savo tolstantį vaiką (o gal jis negrįš ar nutiks kokia nors nelaimė?), taigi vaikas išmokomas paisyti ne savo natūralaus siekio tyrinėti pasaulį, bet atsižvelgti į tai, ką leidžia mama. Kartais mažylis gali būti tas, kuris įprasmina mamos gyvenimą (pavyzdžiui, jei ji save suvokia laimingą tik atlikdama motinos vaidmenį) ir vienintelis teikia jai džiaugsmą, šitaip jam subtiliai perteikiamas suvokimas, kad atsiskirdamas nuo mamos jis ją padarys nelaimingą. Augant tai įsitvirtina kaip požiūris: „Aš esu niekas be tavęs. Aš atsakingas, jei tu jautiesi nelaiminga.“

Tokie žmonės ir suaugę labiau rūpinasi ne savimi, bet kitais. Tokie žmonės save įsivaizduoja tik šalia kito žmogaus ir labai išsigąsta, jei jiems reikia patiems priimti sprendimus arba ką nors daryti savarankiškai. Tikroji jų laimė – „ištirpti“ kitame. Jei atsiranda kokių nors gyvenimo sričių, kurios nepriklauso nuo kitų, – toks asmuo šį savarankiškumą priima kaip kažką egoistiško, blogo, pavojingo ir skausmingo aplinkiniams. Paprastai šio charakterio tipo žmones supa lengvai emociškai pažeidžiami asmenys, kuriems reikia nuolatinio palaikymo ir kurių poreikių, atrodo, niekaip neužpildysi. Belieka jiems nuolat padėti ir palaikyti, šitaip atrandant save (juk kitaip savęs rasti neįmanoma!).

Savi jausmai menkai pažįstami, ypač pyktis: šie asmenys arba nepyksta (bet tai nereiškia, kad jie neišreiškia pykčio pasyvios agresijos būdu!), arba pyksta labai stipriai. Pykčiu jie dažniausiai reaguoja į kito žmogaus nutolimą ar atsiskyrimą arba – priešingai – bandymus juos visiškai palenkti savo valiai.

Palaikymo trūkumas = pripažinimo siekiantis asmuo

Antraisiais metais ne tik mokomasi fiziškai ir psichologiškai atsiskirti nuo tėvų, bet ir atrasti save. Domėjimasis pasauliu ir jo tyrinėjimas neišvengiamai susijęs su dideliais nusivylimais: ne viską įmanoma pasiekti ar padaryti, ko norisi, tenka ir nugriūti, ir susitaikyti su pralaimėjimais. Mamos ir kitų artimųjų užduotis – palaikyti vaiką ir suprasti jį, padrąsinti nenusivilti ir toliau tyrinėti aplinką. Žinoma, būtina apibrėžti tam tikras ribas, tačiau jos turi būti gana lanksčios ir leidžiančios pažinti pasaulį.

Jei nusivylęs ir pas mamą atėjęs vaikas negauna reikiamos šilumos ir supratimo, o netgi, priešingai, susiduria su jos pykčiu dėl to, kad per daug bėgioja, ima daiktus ar reikalauja per daug palaikymo, – jis pradeda užgniaužti savo tikruosius jausmus ir taikosi prie mamos. Mažiems vaikams būtina, kad tėvai jais žavėtųsi ir džiaugtųsi jų atradimais. Jei to negauna – už jų poreikius darosi svarbiau įtikti ir patikti tėvams. Taip gali nutikti, jei patys tėvai vaikystėje negavo pakankamai palaikymo ir šilumos, todėl nenori ar nesugeba to duoti savo vaikams. Kartais būna, kad tėvai, nusivylę savo pačių gyvenimu, trokšta, kad vaikas jiems suteiktų palaikymą ir šilumą. Būna ir tokių situacijų, kai vienas iš tėvų stipriai idealizuoja mažylį ir labai daug iš jo tikisi, o sutuoktinis pavydėdamas bando vaiką pažeminti. Visos šios situacijos iš pažiūros skirtingos, bet visų jų esmė panaši – iš vaiko tikimasi kažko kito, nei jis iš tiesų yra.

Neretai vaikui pavyksta atsižadėti savo tikrųjų poreikių bei norų ir bandyti atitikti tėvų reikalavimus, nes tėvai už pastangas apdovanoja meile, dėmesiu, džiaugiasi, kai patenkinami jų lūkesčiai. Kuo toliau, tuo labiau pamirštama tikroji savastis (tikrieji norai) ir gyvenama taip, kaip nori kiti. Tokio žmogaus vidinis požiūris yra toks: „Kažkas su manimi tokiu, koks esu iš tikrųjų, ne taip. Aš turiu būti išskirtinis, ypatingas, toks, kokį mane nori matyti.“ Liūdniausia tai, kad šis netikrosios savasties apvalkalas nusinešamas tolyn per gyvenimą, toliau stengiamasi sulaukti pagyrimų iš aplinkinių, būti šauniems ar šauniausiems, protingiausiems, gražiausiems ir t. t. Deja, nepaisant išoriškai pasiektos sėkmės, viduje tebelieka mažas pamirštas vaikas, kuris vis dar nori būti paguostas ir kuriam būtų leidžiama suklysti.

Šie žmonės dažnai apsikrauna įvairiais darbais ir veiklomis, nes tam, kad gerai jaustųsi, jiems reikia kažko siekti ir pasiekti. Kita vertus, kai nebelieka ko siekti, viduje atsiveria tuštuma: juk savo pačių norai buvo užmiršti ir nustumti, ir šios vidinės tuštumos negali užpildyti jokie laimėjimai, nes jie nėra nuoširdūs – nėra tai, ko žmogus pats iš tiesų nori.

Šiais laikais, kai išskirtinumas ir ypatingi laimėjimai visuomenėje aktyviai skatinami, su šiais charakterio bruožais susiduriame dažnai. Gaila, kad bandymai pasiekti kuo daugiau perduodami ir vaikams, kai mama ar tėtis jaučiasi geri tik tada, kai jų atžala yra geriausias klasės mokinys, talentingiausias šokėjas ar tarptautinių olimpiadų dalyvis.

Sumišę šeimos vaidmenys = koketiška asmenybė

Sulaukę trejų, vaikai pradeda domėtis seksualumu: šiame amžiuje jie pastebi, kad skiriasi mergaičių ir berniukų kūno sandara, domisi lyties organais ir santykiais tarp vyrų ir moterų. Psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas pirmasis pastebėjo, kad būdami tokio amžiaus berniukai įsimyli ir nori vesti savo mamas, kartu pašalindami tėtį, o mergaitės – savo tėčius, atsidurdamos mamos vietoje. Savo ketinimus vaikai kartais išsako labai atvirai ir tiesiogiai, kartais – netiesiogiai, pavyzdžiui, sakydami, kad norėtų, jog mama numirtų, ir būtų galima gyventi kartu su tėčiu. Visa tai gali labai gąsdinti tėvus, nes jie nežino, kaip reaguoti, ar atsiliepti į sūnaus piršimąsi ir dukters koketavimą, ar subarti ir uždrausti. Mergaitės dėmesio siekimui dažnai pasiduoda tėčiai, parodydami, kad dukrą vertina labiau nei savo žmoną.

Pavojus iškyla tada, kai šeimoje netinkamai susiklostę šeimos narių vaidmenys: kai išnyksta ribos tarp tėvų ir vaikų, vaikai tampa lygūs tėvams, o tėvai tampa tais, kuriais reikia pasirūpinti ir globoti. Tėvas gali būti aktyvus, dominuojantis, galbūt ir smurtaujantis, mama – nuolanki, pasiduodanti smurtui. Gali būti ir kitoks modelis, kai dominuoja motina, o tėvas pasyvus ir priklausomas. Motina tuomet rūpinasi ne tik vaikais, bet ir savo sutuoktiniu. Šiose šeimose mama arba tėvas tampa vaiku, o sūnus arba dukra trokšta tapti tėvu arba motina ir užimti jų vietą, ir dėl vyraujančios atmosferos tas tampa įmanoma. Kraštutiniais atvejais galime kalbėti net apie incestą (seksualinius santykius su dukra), tačiau kur kas dažniau pasitaiko subtilesnės „gundymo“ formos, pavyzdžiui, kai tėvas su dukra aptaria savo santykius su žmona ar su kitomis moterimis, prieinamose vietose palieka erotinio turinio žurnalus, asistuoja dukrai, lyg būtų jos vaikinas, atnešdamas gėlių, dovanų ar papuošalų. Tokiu būdu dukra tampa lyg tėvo partnerė, motinos konkurentė, o jei tarp tėvų santykiai yra sudėtingi, konfliktiški (dažniausiai taip ir būna), ji gali jaustis net artimesnė tėvui nei jos motina.

Kadangi šiuo raidos tarpsniu svarbūs santykiai su priešingos lyties tėvu, vaikai greitai išmoksta, kad gyvenime daug ką galima gauti koketuojant ir gražiai atrodant. Tokie žmonės dažnai būna ryškios, išsiskiriančios išvaizdos, kuria nuolat siekia pritraukti aplinkinių dėmesį. Taip pat jiems būdingas emocingumas, didelis jausmingumas, netgi dramatiškumas, tačiau po išoriškai matomais jausmais dažniausiai slypi kiti, gilesni ir sunkiai pasiekiami. Jie dažnai bendrauja tik su kitos lyties atstovais. Nepaisant nuolat užmezgamų santykių, jie dažnai jaučiasi vieniši, nesuprantami arba mylimi ne dėl savo vidinių savybių, o tik dėl išvaizdos. Atrodo, kad jų išorinė graži „pakuotė“ slepia vidinį vaiką, kuriam reikia artimų ir nuoširdžių ryšių, tačiau būtent dėl jo labai sunku užmegzti santykius. Šio charakterio tipo atstovai nuolat nusivilia savo partneriais ir stipriai ant jų pyksta, tačiau nesėkmes bando spręsti dar labiau koketuodami, taip įsisukdami į užburtą ratą. Neretai užmezga ryšius su netinkamu, pavyzdžiui, neprieinamu arba nepastoviu, partneriu, jam leidžia savimi manipuliuoti arba įsitraukia į meilės trikampį. Visais šiais atvejais sudėtinga sukurti brandų, lygiavertį ryšį su antrąja puse, todėl šio charakterio tipo atstovai dažniau nei kiti turi problemų šeimoje. Dar vienas šio charakterio tipo atstovų bruožas – mąstymo užblokavimas. Jie sėkmingai gali atskirti jausmus nuo minčių, todėl, pavyzdžiui, gali gundyti, apie tai protu nesuvokdami. Negalvodami jie gali įsitraukti į ryšius ar net susituokti su žmogumi, kuris jiems visiškai netinka.

Tėvai pagal „taisykles“ = suvaržyta asmenybė

Galbūt susidaro įspūdis, kad kone kiekvienu vaiko raidos etapu labai lengva padaryti lemtingą klaidą, todėl teisingiausia būtų elgtis taip, kaip pataria vaikų priežiūros vadovėliai. Vis dėlto labai „teisingas“ vaikų auginimas taip pat nėra geras sprendimas. Tokie tėvai paprastai pamiršta atsižvelgti į vaikų ypatumus, stengiasi „pritaikyti“ vaikus taisyklėms, iš mažens juos pratina prie tėvams atrodančių „teisingų“ normų ir įsitikinimų. Šie tėvai labai rūpestingi, griežti patys sau, o vaikams suteikia tik nedaug galimybių pajusti laisvę tarp nubrėžtų ribų.

Vaikai jaučiasi pakankamai mylimi ir žino, kad tėvai jiems linki gero, tačiau nuo pat mažens jie išmoksta „teisingai“ elgtis, o tai reiškia – mažai parodyti spontaniškai kylančių jausmų. Tėvai dažniausiai juos moko, kad negalima rodyti priešiškumo ir kitų negatyvių jausmų: juk tai „negražu“ ir netinkama. Todėl vaikai išmoksta, kad negalima pasitikėti savo jausmais, kad malonumus, vaikišką susidomėjimą kuo nors ir jausmingumą reikia griežtai kontroliuoti.

Suaugę šie žmonės visada atrodo vyresni, nei yra iš tikrųjų, rimti ir griežti. Jiems puikiai sekasi tokie užsiėmimai, kuriuose reikalingas racionalus, smulkmeniškas mąstymas ir disciplinos laikymasis. Išoriškai puikiai funkcionuojanti mašina viduje slepia daugybę jausmų, prie kurių šiai asmenybei nevalia prisiliesti, kad nesubyrėtų visas „teisingai“ sukurtas gyvenimas. Kuo daugiau sukurta blokų, neleidžiančių prasiveržti jausmams, tuo didesnė tikimybė, kad vieną dieną jie „susprogs“. Šio charakterio tipo žmonės turi daug pykčio, kuris dažnai pasireiškia tokiomis pasyvios agresijos formomis kaip užsispyrimas ir skrupulingas taisyklių laikymasis, nepakankamas lankstumas, aplinkinių mokymas, kaip reikia gyventi, ypač – kas susiję su moralės normų laikymusi. Jie reikalauja ypatingo tikslumo, organizuotumo, aiškumo ir teisingumo bet kokiomis aplinkybėmis, tačiau patiems sunku tinkamai sudėlioti prioritetus, todėl neretai praleidžia svarbius dalykus ir neužbaigia darbų iki galo, visą dėmesį nukreipia į smulkmenas.

Šiems žmonėms sunku ką nors pamilti: vaikystėje tėvai iš meilės juos stipriai apribojo, versdami laikytis jų nurodytų taisyklių, todėl meilė jiems siejasi su laisvės apribojimu ir įvairiomis pareigomis. Pavyzdžiui, jei myli, vadinasi, reikia susituokti ar padaryti kokią nors paslaugą. Todėl jie linkę atsiriboti nuo meilės – kaip ir nuo kitų jausmų. Jie viską daro todėl, kad reikia, o ne todėl, kad jaučia, jog taip norėtų pasielgti: gyvena, kaip reikia, tuokiasi, nes taip reikia, dirba, nes kažką reikia padaryti, ir t. t. Jie niekada neprisiliečia prie savo jausmų ir todėl niekada nežino, ar teisingai elgiasi. Visas gyvenimas prabėga atsiribojus nuo to, ko jiems iš tikrųjų reikia.

Jums gali būti įdomu

1 komentaras

Komentuoti