Padėk sau

Tikėkis geriausio – ir gausi

Jei apie žmogų susiformuojame tam tikrus lūkesčius, galime patys to nesuvokdami paskatinti jį elgtis būtent taip, kad tuos lūkesčius pateisintų. Ir tai galioja ne tik aplinkiniams, bet ir mums patiems.

Visą naktį prasivartote lovoje, blaškydamiesi nuo blogų sapnų, o ryte atsibudus persmelkia nuojauta, kad šiandien bus siaubinga diena ir neverta lipti iš patalų. Žinoma, vis tiek išlipate, bet vakarop tenka pripažinti, kad nuojauta neapgavo – diena iš tikrųjų buvo tokia prasta, kokių reta. Pažįstama situacija?

Arba turite atlikti bendrą darbą su nauju kolega, kuris visiems aplinkiniams patinka, o jums kažkodėl nuo pat pirmos dienos atrodo nepatikimas. Vidinis balsas kužda, kad geriau su juo turėti kuo mažiau reikalų. Galiausiai jis iš tiesų nuvilia savo darbo rezultatais. „Na, žinoma, taip ir maniau!“ – galvojate apmaudžiai.

Jei nuolat susiduriate su atvejais, kai pasitvirtina jūsų blogiausios pranašystės, tai dar visai nereiškia, kad turite ypatingą nuojautą. Tikėtina, kad būtent jūsų įsitikinimai šią realybę ir sukuria.

Net ir klaidingos nuostatos virsta tikrove

Beveik prieš septynis dešimtmečius mokslininkai pastebėjo, kad žmonių nuostatos konstruoja realybę, atitinkančią tas nuostatas. Sociologijos profesorius Robertas K. Mertonas plėtojo šią idėją, teigdamas, kad net jei mūsų įsitikinimai neteisingi, dėsime pastangas, kad jie pasiteisintų. Įdomiausia, kad galime tai daryti nesąmoningai, to net nesuvokdami.

Nagrinėdamas šį fenomeną, Harvardo profesorius Robertas Rosenthalis apibendrino daugiau nei 300 tyrimų duomenis. Jo atliktas tyrimas apie savaime išsipildančias pranašystes – dabar jau tapęs klasika – puikiai atskleidė, kaip klaidingi įsitikinimai apie kitą žmogų virsta tikrove. Šiame tyrime R. Rosenthalis ir Lenore Jacobson pradinių klasių mokytojams pasakė, jog su moksleiviais išbandys naują Harvardo mokslininkų sukurtą intelekto testą. Kai buvo gauti testo rezultatai, tyrėjai pranešė mokytojams, kad penki moksleiviai gavo neįprastai aukštus intelekto koeficiento įvertinimus ir turi didelį potencialą per ateinančius mokslo metus pralenkti savo bendraamžius. Iš tikrųjų nebuvo jokio naujo testo – moksleiviai atliko standartinį intelekto testą, o tada keletas jų atsitiktine tvarka buvo paskirti į „ypatingųjų“ grupę. Mokiniai nežinojo, jog yra priskirti vienai arba kitai grupei (mokytojui buvo draudžiama tai sakyti). „Ypatingieji“ vaikai savo intelektiniais gebėjimais niekuo nesiskyrė nuo kitų. Esminis skirtumas buvo tik mokytojo požiūris ir lūkesčiai.

 

Nors mokslo metų pradžioje nebuvo jokio skirtumo tarp moksleivių gabumų, ar žinote, kas paaiškėjo mokslo metų pabaigoje? Vaikai, paminėti kaip ypač gabūs, buvo pasiekę kur kas geresnių rezultatų nei likusieji. Mokytojo (klaidingos!) nuostatos, jog tam tikri mokiniai yra pranašesni už kitus, lėmė tai, kad šie vaikai iš tikrųjų pranoko savo bendramokslius.

Kaip veikia savaime išsipildančios pranašystės?

R. Rosenthalis ir L. Jacobson suprato atradę galingą reiškinį, kuri pavadino savaime išsipildančiomis pranašystėmis. Šis fenomenas du dešimtmečius buvo intensyviai tiriamas. Buvo siekiama suprasti, kaip mūsų suformuoti lūkesčiai apie žmones subtiliai perduodami (ženklais ar užuominomis, pavyzdžiui, kaip kalbame ar elgiamės) ir kaip šios užuominos verčia aplinkinius pakoreguoti savo elgesį taip, kad jis derėtų prie mūsų lūkesčių. XX a. 3-iajame dešimtmetyje buvo išskirti keturi veiksniai, paaiškinantys, kodėl teigiamos mokytojo nuostatos turi įtakos geresniems moksleivių rezultatams.

1) Emocinis klimatas yra veikiamas lūkesčių, t. y. kai mokytojas iš mokinių tikisi gerų rezultatų, su jais elgiasi šilčiau.

2) Pasikeičia mokytojo elgesys, pavyzdžiui, gabiems (ar tariamai gabiems) moksleiviams mokytojai yra linkę pateikti sunkesnės mokymosi medžiagos, kuri skatina spartesnę pažangą.

3)  Suteikiamos skirtingos galimybės kalbėti klasėje: kai mokytojas moksleivį vertina kaip gabų, jam paprastai leidžia labiau pasireikšti ir skiria daugiau laiko atsakyti į klausimus.

4) Skiriasi grįžtamojo ryšio kiekis – gabieji sulaukia kur kas daugiau informacijos apie tai, kaip jiems sekasi, kuria linkme judėti toliau ir pan.

Svarbu pabrėžti, kad išsipildančių pranašysčių efektas galioja ne tik akademinėje aplinkoje, bet ir platesniame kontekste, pavyzdžiui, darbe, kur vadovai suformuoja tam tikrus lūkesčius apie savo pavaldinius. Paimkime standartinę situaciją, kai vadovas susidaro pirmąjį įspūdį, jog naujai priimta asistentė yra pasyvi ir nemėgsta imtis iniciatyvos. Kaip jis elgsis? Tikėtina, kad ims dažniau ją tikrinti, atidžiau stebės, kaip ji atlieka savo pareigas ir nurodinės, kaip ką daryti. Pamačiusi, kad vadovas nuolat stebi ir komentuoja kiekvieną jos veiksmą, ji veikiausiai padarys išvadą: „Jis galvoja, kad nieko nesugebu padaryti gerai…“, ir jos pasitikėjimas savimi smuktels žemyn. Sumenkęs pasitikėjimas savo jėgomis mažina norą imtis aktyvių veiksmų, o vadovas galvoja: „Aha, buvau visiškas teisus! Ji visiškai nerodo iniciatyvos…“ Susidaro užburtas ratas, iš kurio sunku ištrūkti.

Atlikti tyrimai parodė, kad savaime išsipildančios pranašystės būdingos ir ligoninėse (kai tikimės, kad ligonis pasveiks, skatiname spartesnį jo gijimą), teismo salėse (kai esame įsitikinę, kad kaltinamasis kaltas, jis gindamasis ima elgtis taip, lyg iš tiesų būtų kaltas) bei paprastose kasdienėse situacijose (kai bendraujame su žmogumi iš anksto nusistatę, jog jis kvailas, ir taip iš tikrųjų provokuojame jo kvailą elgesį).

Visais šiais atvejais lūkesčiai daro įtaką formuojamai realybei – kai socialinėse situacijose iš žmonių ko nors tikimės, sąmoningai ar nesąmoningai skatiname būtent tokį, lūkesčius atitinkantį, jų elgesį. Tad kitą sykį, prieš klijuojant draugui ar kolegai neigiamą etiketę, verta susimąstyti: galbūt pozityvios nuostatos atneštų kur kas daugiau naudos?

Kai daugiau iš savęs tikimės, daugiau ir pasiekiame

Nors aplinkinių įsitikinimai turi įtakos mūsų elgesiui, ne mažiau svarbūs ir mūsų pačių lūkesčiai. Brian McNatto ir Timothy Judge’o tyrimas parodė, kad daugiau iš savęs tikėdamiesi daugiau ir padarome. Atliktame eksperimente pusė naujai į darbą priimtų darbuotojų dalyvavo paskatinančiame pokalbyje su įmonės atstovu. Per šį interviu buvo pabrėžiama, kad jie atrinkti iš didžiulio kandidatų skaičiaus, darbuotojas pagiriamas už turimus įgūdžius ir kompetencijas bei išreiškiamas susižavėjimas ankstesniais jo laimėjimais. Kita dalis kandidatų tokiame pokalbyje nedalyvavo. Eksperimento rezultatai atskleidė, kad darbuotojai, gavę pozityvų paskatinimą, labiau pasitikėjo savimi. Kartu su pasitikėjimu savimi išaugo jų motyvacija dirbti ir laimėjimai darbe buvo gerokai didesni nei kitų darbuotojų.

Anot tyrinėtojų Dovo Edeno ir Gado Ravido, jei žmonės pasitiki savo jėgomis ir galvoja, kad pasiseks, jiems sekasi labiau. Tyrime su bedarbiais buvo pastebėta, kad darbo neturinčių žmonių savivertė gan menka, jie netiki, kad darbo paieškos bus sėkmingos. Pasireikšdavo išsipildančios pranašystės efektas – žemi lūkesčiai virsdavo menkais rezultatais. Mokslininkai nusprendė, jog reikia bandyti kelti žmonių pasitikėjimą savo jėgomis, ir tai buvo daroma pasitelkus įvairias priemones: žodinį įtikinėjimą, teigiamus kitų asmenų pavyzdžius („jei gali jis, gali ir tu“) ir pan. Kai žmonės imdavo tikėti, jog sugebės susirasti darbą, šios pozityvios mintys skatindavo aktyvius veiksmus: jie su didesne iniciatyva ieškodavo darbo ir, žinoma, greičiau jį rasdavo.

Mūsų veiksmų rezultatams įtakos turi ir visuomenės, ir mūsų pačių lūkesčiai. Neretai jie žengia koja kojon, pavyzdžiui, jei iš aplinkinių jaučiate spaudimą, kad esate niekam tikę, tikėtina, jog neigiamos nuostatos persiduos ir jums patiems.

 Ar patys sau pakišame koją?

 Savaime išsipildančios pranašystės gali turėti stipresnį poveikį, jeigu pasireiškia kaupiamasis efektas. Tai reiškia, kad kuo daugiau žmonių turi tą pačią nuostatą, tuo labiau tikėtina, kad ši nuostata taps realybe. Kitaip tariant, kuo daugiau aplinkinių galvos, jog moterys nesugeba vairuoti, tuo didesnė tikimybė, kad jos iš tiesų vairuos prasčiau. Taip visuomenėje įsitvirtina stereotipai, t. y. jei priklausai socialinei grupei, apie kurią didelė dalis visuomenės turi tam tikrų įsitikinimų, didėja tikimybė, kad jausdamas psichologinį spaudimą tuos įsitikinimus patvirtinsi.

 1995 m. Claude’as Steele’as ir Joshua Aronsonas atliko puikų tyrimą, kuris atskleidė, kaip stereotipai trukdo atlikti užduotį. Tyrimai buvo atlikti su afroamerikiečiais ir baltaodžiais koledžo studentais. Jie turėjo atlikti sudėtingas intelektines žodines užduotis. Rezultatai buvo neįtikėtini: tamsiaodžiai studentai pasirodė gerokai prasčiau už baltuosius, kai jiems buvo sakoma, jog tyrimu siekiama diagnozuoti jų intelektinius gebėjimus, tačiau kai būdavo sakoma, jog intelektiniai gebėjimai vertinami nebus, juodaodžių studentų rezultatai nebesiskyrė nuo baltaodžių. Papildomas tyrimas padėjo nustatyti, jog taip nutiko dėl stereotipų baimės. Kai užduotis buvo apibrėžiama kaip diagnozuojanti intelektinius gebėjimus, suaktyvėdavo neigiami stereotipai – juodaodžiai bijojo patvirtinti įsigalėjusią nuostatą, jog baltaodžiai yra protingesni už juos. Ši baimė trukdė mąstyti ir pastūmėjo juos iš tiesų užduotis atlikti prasčiau.

Turbūt visi esame girdėję ir kitą stereotipinę nuomonę, kad mergaitės ne tokios gabios matematikai kaip berniukai. Pavyzdžiui, mergaitėms davus matematikos testą ir informavus, kad juo bus tikrinami matematiniai gebėjimai, dalis jų ima nerimauti, kad patvirtins nusistovėjusį stereotipą. Šis nerimas mergaitėms pakiša koją – iš jaudulio jos testus dažnai parašo blogiau, nei sugeba. Taigi perdėtas susirūpinimas dėl stereotipų kaip magnetas pritraukia kaip tik tokį stereotipinį elgesį, kurio taip stengiamasi išvengti.

Daugybė publikuotų mokslinių straipsnių patvirtina, kad ši stereotipų grėsmė išties egzistuoja. Jei moterys žaidžia šachmatais internetu nematydamos varžovo ir sužino, kad tai vyras, jų rezultatai iškart smukteli 50 procentų. Kai žaidžiant golfą pabrėžiama, jog tai žaidimas, paremtas prigimtiniais atletiniais gabumais, afroamerikiečiai pasirodo geriau už baltaodžius; tačiau jei eksperimento dalyviams įteigiama, kad golfas yra protinis žaidimas, kuriam reikia intelektinių ir mąstymo įgūdžių, baltieji už afroamerikiečius tampa pranašesni. Jei moterys laiko matematikos egzaminą su dviem kitomis moterimis, jos teisingai atsako į 70 proc. klausimų; tačiau jei egzaminą laiko su dviem vyrais, teisingų atsakymų skaičius nukrinta iki 55 procentų.

Verta atkreipti dėmesį, kad jei užduotis formuluojama kaip neutrali, stereotipai pasireiškia rečiau. Bet jei užduoties formuluotė turi sąsają su paplitusiais stereotipais, baimė ima trukdyti žmonėms sėkmingai atlikti užduotį. Tai ne kas kita, kaip savaime išsipildančių pranašysčių pavyzdžiai!

 Pasitikėti savo jėgomis išmokstama

 Žinoma, mes negalime tiesiogiai kontroliuoti kitų žmonių nuostatų ir lūkesčių. Visiems pasitaiko situacijų, kai aplinkiniai mumis iki galo nepasitiki ar abejoja mūsų gebėjimais. Tačiau galime atidžiau sekti, kokie yra mūsų įsitikinimai apie save pačius.

Iki 1954 m. daug bėgikų buvo įveikę 1,6 km per keturias minutes. Buvo registruojami tokie rezultatai kaip 4:03, 4:02 ir netgi 4:01. Bet 4:00 atrodė neperžengiama riba. Žmonės buvo įsitikinę, kad nubėgti tokį atstumą per mažiau nei keturias minutes yra fiziškai neįmanoma, nesvarbu, kokių turėtum gebėjimų ir kiek treniruotumeisi. Atrodė, kad net ir gydytojai bei mokslininkai su tuo sutinka.

Tada, 1954 m. gegužės 6 d., Rogeris Bannisteris nubėgo mylią per mažiau nei keturias minutes. Kai pranešėjas paskelbė: „Bėgimo laikas – trys…“, minios ūžesys buvo toks didelis, kad nustelbė likusius žodžius: „Trys minutės ir 59,4 sekundės.“ Vėliau paklaustas apie šį rekordą, R. Bannisteris pareiškė, kad tai tebuvo psichologinis barjeras ir kad nepaisydamas aplinkinių nuostatų jis niekada nedvejojo galintis nubėgti greičiau.

Įdomiausia tai, kad šis rekordas išliko nepagerintas tik 46 dienas. Kai R. Bannisteris įrodė, kad neįmanoma yra įmanoma, kiti bėgikai irgi tuo patikėjo. Per metus 37 bėgikai nubėgo mylią greičiau nei per keturias minutes. Praėjus dar metams, tai padarė 300 bėgikų.

Pasitikėti kitų žmonių jėgomis, kaip ir savosiomis, apsimoka. Tačiau kaip geriausia padidinti pasitikėjimą savimi ir atsparumą neigiamoms aplinkinių nuostatoms? Visų pirma aukštesnius sau pačiam keliamus lūkesčius labiausiai skatina asmeniniai laimėjimai, nes žinodamas, jog anksčiau tau pavyko, galvoji, kad turi pavykti ir šįsyk. Tačiau ne mažiau naudinga žiūrėti ir į kitus žmones, kuriems gerai sekasi, klausytis jų patarimų. Be to, veiksminga nuolat sau priminti, kad gali gerai pasirodyti, taip pat svarbu pozityviai save skatinti, o prie to gali prisidėti ir artimieji.

Iš pradžių pasitikėjimas savimi priklauso nuo užduoties (tiesiog žinai, kad sugebėsi padaryti konkretų darbą), tačiau vėliau atsiranda vis daugiau situacijų, kai pasikliauji savo kompetencija, ir pasitikėjimas savimi apima vis daugiau. Ir pamažu, didėjant pozityviems lūkesčiams, vis geriau supranti tai, ką turėjo omenyje Henry Fordas, prieš daugelį metų ištaręs savo garsiąją frazę: „Ar manai, kad gali, ar manai, kad negali – abiem atvejais esi teisus.“

Jums gali būti įdomu

1 komentaras

Komentuoti