Žvelgiantiems giliau

Įdomu, Pažink save

Užprogramuokite malonumą

Atostogos. Saulė. Vandenynas. Vietinis gyventojas jums ištiesia lėkštutę su egzotišku patiekalu: „Nori kąsnelio?“ Tai, kas lėkštėje, atrodo įdomiai, bet neturite žalio supratimo, kas tai per daiktas. Kaip elgsitės?

 

Logiškas žingsnis – paprašyti papasakoti apie patiekalą, juk iš tiesų norime daugiau nei pavadinimo. Nuo to, ką įsivaizduosime valgantys, smarkiai priklausys, ką jausime: malonumą ar pasibjaurėjimą. Skonio receptoriai tie patys, kąsnis tas pats, bet interpretacija – kita. Juk dažnas nusipurtys sužinojęs, kad jo valgyti traškučiai yra skrudinti vabzdžiai.

 

Malonumo pojūtis yra gilus. Jutiminiai pojūčiai (tai, ką matome, girdime, užuodžiame, liečiame) yra labai svarbūs, tačiau į aplinkos objektus reaguojame ne vien pagal tai. Pradedant maistu ir baigiant meno kūriniais, mums rūpi supančių daiktų kilmė ir esmė. Dėl to žmonės dažnai vadinami esencialistais – jie kliaunasi ne tik pagrindinių juslių teikiama informacija, bet ir priskiria daiktams gilesnes reikšmes.

 

Kas tai? Kieno rankomis pagaminta? Kokia to paskirtis? Visos šios istorijos suteikia naujų prieskonių mūsų patiriamiems pojūčiams.


Pasimėgavimas priklauso nuo lūkesčių

 

„Jei pavadinsi rožę kitu vardu, ar ji kvepės mažiau?“ – retoriškai klausė Džuljeta iš „Romeo ir Džuljetos“. „Sakyk ką nori, Šekspyrai, bet „McNugget“, pavadintas kitu vardu, tikrai ne toks skanus!“ – juokauja Stanfordo universiteto tyrėjai, atlikę eksperimentą su „McDonald’s“ maistu. Jų tyrime mažiems vaikams buvo pateikiamas maistas iš skirtingų pakuočių: viena pakuotė buvo su „McDonald’s“ auksinėmis arkomis, kita be specialaus žymėjimo. Tiriamieji kur kas geriau vertino „McDonald’s“ maisto skonį, pavyzdžiui, bulvytės buvo įvertintos kaip šešis kartus skanesnės. Nors iš tiesų valgis abiejose pakuotėse buvo identiškas!

 

Įdomu, kad tai galiojo ne tik gruzdintoms bulvytėms ar vištienos gabalėliams, bet ir „lėtajam maistui“, t. y. pienui bei mažoms morkytėms (angl. baby carrots). Viskas vaikams atrodė skaniau, jei tik buvo siejama su „McDonald’s“.

 

Tai, ko laukiame ir tikimės, formuoja mūsų tikrąją patirtį. Tai atskleidė psichologijos profesoriaus Martinas Yeomansas ir kolegų tyrimas. Jo metu tiriamiesiems buvo pateikiami neįprasti rūkytų lašišų skonio ledai. Šie ledai buvo atnešami skirtingose lėkštutėse: viena lėkštutė buvo su užrašu „Ledai“, kitai lėkštutei buvo priskirtas pavadinimas „Šaldyti pikantiški putėsiai“. Tiriamųjų grupė, ragavusi ledus iš pirmosios lėkštutės, liko pasibjaurėjusi (panašu, jog rūkytų lašišų skonis nėra tai, ko žmonės tikisi iš ledų). Tačiau kita grupė, ragavusi „putėsius“, juos vertino jau visai kitaip – kaip įdomaus skonio delikatesą. Patys to nesuvokdami, leidžiame lūkesčiams veikti mūsų potyrius.

Brangesnis, vadinasi, geresnis?

 

Jei turime svečių ir norime juos pavaišinti vynu, kaip paskatinti juos labiau mėgautis? Paprasta – reikia pilti vyną iš prabangiai atrodančio butelio. Juokas juokais, bet didžiajai daliai žmonių brangesnis vynas iš tiesų atrodo skanesnis.

 

Vyno degustavimo eksperimente, kur vynui priskiriamos netikros kainos, 4 iš 5 žmonių brangesnį vyną vertina kaip gardesnį. Iš tiesų eksperimento dalyviams pateikiamas vynas yra lygiai toks pat, tačiau skirtumas yra. Jis slypi nusiteikime.

 

Anot profesoriaus Lawrenco Rosenblumo, tai, kad mūsų suvokiama tikrovė iš dalies formuojama lūkesčių, yra natūralu – taip užprogramuotos veikti mūsų smegenys. Mes ne tik sakome, kad pojūčiai kitokie, jie iš tiesų yra kitokie. Mokslininkė Hilke Plassmann bei jos kolegos iš Stanfordo ir Kalifornijos technologijų instituto atliko neuromokslų tyrimą, kuriame žmonių reakcijos buvo matuojamos fMRI (funkcinio magnetinio rezonanso) skeneriu, rodančiu smegenų aktyvumą. Tiriamiesiems nurodyta ramiai gulėti sudėtingame įrenginyje ir siurbčioti vyną. Realiuoju laiku buvo registruojamas kraujo pritekėjimas į smegenis. Visi eksperimento dalyviai gėrė tą patį vyną, tačiau vieni manė, kad jų ragaujamas vynas kainuoja 5 JAV dolerius, kiti buvo įsitikinę, kad jo kaina – 45 JAV doleriai. Rezultatai? Kai žmogus mano geriantis brangesnį gėrimą, nušvinta smegenų dalys, atsakingos už malonumą ir apdovanojimą, t. y. medialinė orbitofrontalinė smegenų žievė. Vadinasi, žmogus neracionalizuoja ir nemeluoja – gerdamas brangesnį gėrimą, jis iš tiesų jaučia daugiau pasitenkinimo.

Ta pati grupė mokslininkų atliko ir kitą eksperimentą su energiniu gėrimu „Red Bull“. Eksperimente tie, kas mokėjo visą kainą už energinį gėrimą, išsprendė daugiau galvosūkių nei tie, kas tą patį gėrimą pirko su nuolaida. Kodėl? Panašu, kad pigesni gėrimai mums tiesiog atrodo prasčiau pagaminti, vadinasi, ne tokie veiksmingi. Tai vienas iš paprastų įsitikinimų apie tai, kaip veikia mus supantis pasaulis. Žmonės, gerdami neva prastesnės kokybės energinį gėrimą, nesitiki, kad jis bus itin veiksmingas. Mūsų elgesys prisiderina prie žemesnių lūkesčių ir gauname tai, ko tikimės: kognityvinių užduočių įveikiame mažiau.

 

Kodėl mėgstame įžymybių daiktus?

 

Viena iš populiarių versijų, kodėl mums labiau patinka brangesni, žinomais prekių ženklais pažymėti daiktai, yra paprasta: kiekvienas esame truputį snobas. Tačiau Jeilio universiteto profesorius Paulas Bloomas sako, kad tai tik nedidelė mozaikos dalis. Nei įspūdinga kaina, nei išvaizda, nei graži melodija, nei galvą apsukantis kvapas nėra pakankami malonumui paaiškinti. Malonumą veikia gilesni veiksniai, tokie kaip už daiktų slypintys simboliai ir istorijos.

 

Net jei tiksliai nežinome istorijos detalių, mums patinka kurti asociacijas. Nesunku įsivaizduoti, kad brangesnis vynas – retesnis ir ypatingesnis nei šalia jo pastatytas pigus vynas. O daiktas su prekių ženklu kurtas atsakingiau ir kokybiškiau negu taip pat atrodanti bevardė prekė. Didelė dalis prabangių prekių apeliuoja į emocijas – rinkodarai skiriama daug dėmesio, siekiant sukurti unikalią istoriją ir emociškai prijaukinti vartotoją.

 

Dėl išskirtinės istorijos taip brangiai vertinami įžymybių daiktai. Scarlett Johansson panaudota popierinė nosinaitė, Britney Spears kramtyta guma, Johno Lennono dantis – už kiekvieną jų gerbėjai ir kolekcininkai pasiruošę pakloti (ir pakloja) neįsivaizduojamas pinigų sumas. Nesvarbu, kad pats daiktas gali neturėti nei funkcinės vertės, nei prekinės išvaizdos. Ypatingumas slypi ne čia.
Kuo labiau mėgstama įžymybė, tuo labiau norisi turėti daiktų, kurie jai priklauso. Daikto vertė truputį kris, jei pasakysime: „Gali įsigyti šį įžymybės daiktą, bet apie jį negali pasakoti ir negali jo parduoti kitiems žmonėms.“ Taip, tai turės šiokios tokios neigiamos įtakos. Tačiau daikto vertę tikrai numuša pasakymas: „Šį daiktą galėsi parduoti, galėsi girtis aplinkiniams, tačiau, kol jis tave pasieks, bus kruopščiai išvalytas, išskalbtas, švarutėlis.“ Žmonės į tai reaguoja labai jautriai – taip, lyg nuo geidžiamo objekto būtų nusiskalbęs visas žvaigždiškumas.

 

O kaip mūsų pačių daiktai? Turbūt kiekvienas turime ką nors, kas mums atrodo neįkainojama: gal suglamžytas ir pageltęs meilės laiškutis, gal mėgstamiausias vaikystės žaislas, gal talismanas moneta ar kvepiantis kramtomosios gumos popieriukas iš pirmojo apsilankymo užsienyje.

 

Pašaliniam žmogui šis daiktas gali pasirodyti bevertis, bet mes žinome jo istoriją, jo tikrąją esmę ir mums jis yra vienintelis. Jei jį prarastume, ar norėtume įsigyti pakaitalą, atrodantį lygiai taip pat? Kažin. Tai nebebūtų tas pats daiktas, nes jo istorija jau būtų kita.

 

Kūrybos malonumas, arba Kodėl mums nepatinka klastotės

 

Meno kūriniai irgi neatsiejami nuo gilesnių prasmių. Todėl pirmenybę teikiame originalams – net tada, kai plika akimi jų neįmanoma atskirti nuo plagiatų. Anot psichologo P. Bloomo, meno kūrinio vertė priklauso nuo to, kaip suvokiame žmogaus darbą, sudėtą į paveikslo sukūrimą. Tai paaiškina skirtumą tarp originalo ir klastotės. Pirmasis yra įtempto kūrybinio darbo rezultatas, antrasis – ne. Išvaizda vienoda, bet istorijos skirtingos.

 

Kad meno kūrinį vertiname ne vien pagal galutinį rezultatą, rodo Georgo Newmano ir Paulo Bloomo atliktas tyrimas. Eksperimento dalyviai daug geriau vertino skulptoriaus darbą, kai jiems buvo pateikiama istorija apie tai, jog bronzinė skulptūra buvo kuriama rankomis, nenaudojant jokios papildomos technikos. Žmonės įsitikinę, kad kuo daugiau kūrinys liečiamas talentingo kūrėjo rankų, tuo daugiau jam įkvepiama autentiškumo ir tuo geresnė jo kokybė. Susižavėjimas dar sustiprėja, kai paaiškinama, jog darbas vienetinis, t. y. egzistuoja tik viena šios skulptūros versija.

 

Ar esate girdėję apie smuikininko Johno Cage’o kūrinį „4’33“? Jis vadinamas avangardinės muzikos viršūne: atlikėjas keturias minutes ir 33 sekundes sėdi tylėdamas, o salėje atsirandantys garsai ir yra laikomi meno kūriniu. Taip, tai kūrinys, kuris kaskart vis kitoks. Ir už jį daugybė žmonių moka pinigus, nes ši tyla yra menas, ji nepanaši į jokią kitą tylą.

 

Malonios patirtys ir pasitenkinimas gyvenimu – ne tas pats

 

Kiekviena diena susideda iš skirtingų potyrių ir, jei kas mūsų paklaustų apie visą mūsų gyvenimą, didžiosios dalies jų net neprisimintume. Pavyzdžiui, kepti pyragą buvo smagu, bet tik maža dalis tokių atvejų pateks į ilgalaikę atminties saugyklą. Kas nutiks su kitais patirtais įspūdžiais? Jie bus prarasti amžiams, nepalikdami jokio ženklo, jokio pėdsako. Anot mokslininko ir Nobelio premijos laimėtojo Danielio Kahnemano, jei akimirką skaičiuosime kaip 3 sekundes, gyvenime turėsime apie 600 mln. akimirkų. Ir didžioji dauguma malonių patirčių niekada netaps istorijomis, kurios vertos įsirėžti mūsų atmintyje.

Kahnemanas teigia, kad mes savo esybę galėtume skelti į dvi dalis. Viena yra išgyvenanti (angl. experiencing self), kuriai svarbiausia – malonus akimirksnio išgyvenimas, toks kaip pasiplaukiojimas baseine, ledai, apsipirkinėjimas, šokiai ir vakarėliai. Kita dalis – atsimenanti (angl. remembering self), kuri gyvena prisiminimais bei istorijomis ir nuolat ieško būdų, kaip jų sukurti kuo daugiau ir kuo įdomesnių. Kai patenkinami ir vieni, ir kiti poreikiai, t. y. gerai jaučiamės šiuo metu bei galime iš to sukurti išliekamąją vertę turinčią istoriją, esame laimingiausi.

 

Atsimenantis ir patiriantis „aš“ smarkiai skiriasi. Pavyzdžiui, jei išvažiavome į koncertą ir jis buvo puikus, tik pabaigoje prapliupo lyti, galime išgirsti, kaip žmonės sako: „Tai sugadino visą vakarą.“ Ir tai bus netiesa, nes patirtis buvo gera iki pat paskutinių koncerto akimirkų. Sugadintas buvo tik patirties atsiminimas. Patirtys išblėsta, o prisiminimai lieka.

 

Patiriančioji mūsų dalis norės dviejų savaičių atostogų, nes jos jam atrodys dukart geresnės nei vienos savaitės atostogos (dvigubai daugiau malonių patirčių). Atsimenanti dalis labiau rūpinasi ne atostogų trukme, o istorijų kūrimu, todėl jei per antrąją atostogų savaitę neįvyks nieko naujo, sukrečiančio ar įspūdingo, šiuo atveju dviejų savaičių atostogos pagal savo kokybę bus labai panašios į vienos savaitės atostogas.

 

Kai galvojame apie ateitį, dažnai nesąmoningai žvalgomės to, kas galėtų praturtinti mūsų atsiminimus. Planuodami atostogas, dažnai renkamės tokias, kurios leistų įdėti ką nors nauja į istorijų skrynutę. D. Kahnemanas siūlo pažaisti žaidimą ir pabandyti įsivaizduoti, kad atostogas planuojate žinodami, jog negalėsite daryti jokių nuotraukų ir kad atostogoms baigiantis prarysite magišką piliulę, kuri ištrins visus iki vieno prisiminimus. Tai žinodami, daugybė žmonių rinktųsi visai kitokio pobūdžio atostogas (ko gero, tokias, kuriose būtų daugiau ledų valgymo ir mažiau muziejų lankymo).

 

Kad žmogus jaustų malonumą gyventi, nepakanka, kad jis būtų laimingas šią akimirką. Jis turi būti patenkintas, kai mąsto apie savo gyvenimą. Tiksliau, turi būti patenkintas savo kuriama istorija.

 

 

Kaip iš kasdienių situacijų pasisemti daugiau malonumo?

 

Pasak P. Bloomo, norint gauti daugiau malonumo iš įprastų patirčių, reikia tiesiog daugiau mokytis. Kai daugiau žinosite, nušausite du zuikius vienu šūviu: turėdami gilų supratimą labiau mėgausitės kiekviena akimirka, be to, turimos žinios leis net iš smulkių dalykų kurti istorijas. Taigi abi jūsų asmenybės dalys – tiek išgyvenančioji šią akimirką, tiek kuriančioji atsiminimus – bus palepintos.

Ar atkreipėte dėmesį, kad mažiems vaikams klasikinė muzika dažniausiai nekelia susižavėjimo? Bet bręsdami imame daugiau jos klausytis ir geriau suprasti, o kuo daugiau suprantame, tuo ji darosi gražesnė. Mes nebegalvojame: „Ši muzika baisiai skamba, bet aš ją išmanau“, o manome: „Štai išties puiki muzika, kurios man smagu klausytis!“

Norite labiau mėgautis filmais? Verta labiau gilintis į kino sritį. Jei norite visavertiškai džiaugtis muzika, bus naudinga pasidomėti ja. Net jei pats objektas – filmas, muzikos kūrinys ar kt. – fiziškai netaps geresnis, į jį žiūrėsite jau kitomis akimis. Imsite pastebėti mažus niuansus, detales ir subtilius skirtumus.

Ir nereikės ilgai laukti dienos, kai pastebėsite, jog kasdieniame malonumų (ir puikių istorijų!) pyrage palengva atsiranda vis daugiau sluoksnių.

1 komentaras

  • Justas Maciulevičius 2016/03/14 at 4:31 pm

    Geras straipsnis. Patiko bajeris su leidais. Reiktų man pačiam pabandyti įsitikinti, jog pavadinimas keičia požiūrį.

    Atsakyti

Komentuoti