Žvelgiantiems giliau

Pažink save

Vidiniai monologai

Vieni su savimi diskutuoja dažniau, kiti rečiau, tačiau vidiniai pokalbiai būdingi kiekvienam žmogui. Kodėl mes šnekamės su savimi?

Esame vieninteliai Žemės gyventojai, galintys kalbėtis ir diskutuoti su savimi, nesukeldami net menkiausio išorinio garso. Kai pavargstame nuo tokių nuolatinių kalbų, mintyse dainuojame bei klausomės paties įvairiausio vidinio garso takelio. Taigi nė neįtardami tampame vidinių diskusijų režisieriai, nuo kurių priklauso mūsų jausena ir net sėkmė.

Vidinio balso tyrinėjimas

Vidinės kalbos tyrimai svarbūs, nes jie padeda ieškoti ryšių tarp to, ką žmogus sako sau, ir to, kaip jis elgiasi įvairiose socialinėse situacijose, taip pat šių vidinių monologų sąsajų su profesine sėkme. Vis dėlto tyrinėti tai, kaip žmonės mintyse kalbasi patys su savimi, yra nepaprastai sunku, nes kai tik jų pasiteiraujama apie šį procesą, įsikišama ir sutrikdoma tai, ką ketinome tyrinėti. Neatsižvelgiant į tyrimo kliūtis, smalsu sužinoti, kaip dažnai žmonės kuria vidinius monologus ir kam jie reikalingi. Kodėl vieni mintyse su savimi diskutuoja nuolatos, o kitiems tai nėra būdinga?

Mokslininkai pabrėžia, kad vidinis kalbėjimasis su savimi yra sąmoningas procesas, taigi esame aktyvūs dalyviai, kuriantys jo turinį, o ne pasyvūs klausytojai. Įvairūs tyrimai atskleidžia, kad žmonių vidinių monologų dažnumas gerokai skiriasi. Vieni mintyse nesako sau nė menkiausio žodžio, o kiti vidinių monologų vingrybėse mirksta nuolatos. Nevados universiteto psichologijos profesorius Russellas Hurlbertas savo atliekamuose tyrimuose naudoja metodą, kuris, anot jo, leidžia tirti vidinį kalbėjimą nesutrikdant paties proceso. Tokio eksperimento dalyviui įteikiamas pranešimų gaviklis, kuris atsitiktine tvarka supypsi keletą kartų per dieną. Išgirdus tokį garsinį signalą tiriamiesiems reikia tiksliai užrašyti tai, ką jie mintyse sakė sau prieš išgirsdami garsinį signalą. Tokių tyrimų rezultatai atskleidė, kad savo vidinį balsą suvokiame panašiai kaip garsiai ištartus žodžius, o kalbėjimo kito žmogaus balsu atvejų pasitaiko gana retai. Įdomu tai, kad vidinė kalba, kaip ir balsu ištarti žodžiai, gali būti skirtingo garsumo bei perteikti skirtingas emocijas. Kai kurie žmonės tvirtina, kad jų vidinis balsas atsiranda tam tikroje konkrečioje galvos srityje, kiti vidinį balsą apibūdina kaip kylantį iš krūtinės. Vis dėlto mokslininkai turi konkretesnį šio klausimo paaiškinimą. Tyrėjas Charlesas Fernyhoughas nustatė, kad vidiniai monologai atsiranda toje pačioje smegenų dalyje, vadinamoje Broko srityje, kuri atsakinga už verbalinę kalbą. Vadinasi, ir vidinė, ir garsiai ištarta kalba suaktyvina panašius neuroninius ryšius, be to, šie procesai yra glaudžiai susiję. Įdomu tai, kad kai kurie žmonės savo vidinį balsą girdi su kuo nors kalbėdami, kiti vidinėse diskusijose su savimi dalyvauja tik būdami vieni, o treti pastebi dar vieną įdomią savo vidinio balso ypatybę – jis yra daug greitesnis nei jų realus balsas. Tai, kaip dažnai žmogus dalyvauja vidiniuose monologuose, priklauso nuo sudėtingų smegenyse vykstančių procesų, kurių ištakos greičiausiai yra genetinės, nulemiančios pačias įvairiausias vidinio balso ypatybes bei poreikį dažniau ar rečiau dalyvauti tokiose vidinėse diskusijose. Nors vidiniams monologams būdingos įvairios charakteristikos, paties vidinio balso atsiradimas paaiškinamas gana universaliai.

Išsipildantys žodžiai

Rusų psichologas Levas Vygotsky tvirtino, kad vidinės kalbos prigimtis yra nenuginčijamai socialinė. Tokiam privačiam kalbėjimui, kurį vaikai pasitelkia nukreipdami savo elgesį tam tikra linkme, susiformuoti padeda pokalbiai su tėvais ar globėjais. Taigi maži vaikai garsiai kalbasi su savimi taip, kaip jie bendrauja su suaugusiaisiais ar draugais, nes tuo metu jie mąsto garsiai. Ilgainiui šis kalbėjimas yra internalizuojamas ir sutrumpinamas, todėl suaugusio žmogaus vidiniai dialogai su savimi labai skiriasi nuo garsiai išsakytų minčių: čia nebelieka pilnų sakinių, tėra tik esminiai žodžiai, junginiai ar pavienės frazės. Šis vidinis mūsų gyvenimo garso takelis gali gerokai palengvinti arba apsunkinti susidūrimą su tam tikrais gyvenimo iššūkiais.

Neabejotina, kad vidiniai monologai daro didžiulę įtaką mūsų nuotaikai, motyvacijai ir energijai. Kai vidiniai monologai yra persmelkti negatyvumo ir savikritikos, toks niūrus kasdien girdimas vidinis garso takelis mus pačius paverčia didžiausiais priešais. Jeigu nuolat pagauname save kartojančius „negaliu“ ar „nesugebėsiu“, neišvengiamai užkertame kelią net nepamėginę atlikti ką nors kitaip, nei įprasta. Galime sau kartoti, kad nesame pakankamai geri ar gražūs, ir ilgainiui prarasime gebėjimą pastebėti ir įvertinti tai, ką atliekame išties gerai, arba tai, kad atrodome nepriekaištingai. Tai patvirtina ir mokslininkai, tyrinėjantys depresija sergančių žmonių mąstyseną. Pastebėta, kad tokių žmonių vidinė kalba persmelkta negatyvumo, o ji gali tapti save išpildančia pranašyste. Mums nepasiseka, nes sau kartojame, kad nesugebame padaryti vieno ar kito, todėl nuleidžiame rankas dar būdami pradinėje pozicijoje ir sustipriname negatyvios minties galią. Kita vertus, kalbėtis su savimi mintyse galime padrąsinamai ir viltingai, kaip tai daro olimpinėse žaidynėse dalyvaujantys sportininkai. Taip pozityvus vidinis monologas pavirsta palankiai išsipildančia pranašyste – susidūrus su iššūkiu tikėjimas savo jėgomis skatina labiau stengtis. Be to, manoma, kad mūsų vidinei kalbai didelę įtaką daro tai, ką girdime iš kitų. Jeigu kiti mumis nuolat abejoja ar kritikuoja, dažniausiai šias neigiamybes esame linkę perimti ir paversti savo vidine kalba, kurios emocinis krūvis yra lygiai toks pat neigiamas, kaip ir girdima išorinė kritika. Gera žinia ta, kad tie, kuriuos supa palaikantys ir padrąsinantys žmonės, patys su savimi mintyse dažniau kalbasi teigiamai. Pavyzdžiui, sprinteris su protezinėmis kojomis Oscaras Pistoriusas prisimena, jog vaikystėje mama kiekvieną rytą jam liepdavo užsidėti kojų protezus taip pat, kaip liepdavo jo broliui apsiauti batus. Toks negalios nesureikšminimas Oscarą skatino sutelkti dėmesį į savo galimybes, o ne į trūkumus. Taip artimiausia Oscaro aplinka formavo jo mintis, todėl tai, ką jis mintyse kartojo sau kiekvieną dieną, suteikė stiprybės bei ryžto siekti parolimpinių aukštumų ir jam visai nė motais, kad jo vietoje dauguma žmonių apie sportą nebūtų net svarstę.

Pakeiskite vidinį garso takelį

Pasitelkdami vidinę kalbą išsakome sau nuomonę ir įvertinimus apie tai, ką veikiame ar jaučiame. Šie monologai yra tarsi mūsų vidiniai sporto komentatoriai, kurie nuolat komentuoja sėkmes ir nesėkmes. Vis dėlto šiuo atveju sportininkams pasisekė labiau, nes kandžių komentatoriaus replikų varžybų metu jie negirdi, o nutildyti savąjį vidinį balsą daugeliui nėra paprasta. Neabejotina, kad padrąsinantis ir optimistiškas vidinis komentatorius gali gerokai padidinti veiklos našumą, tačiau griežtas ir negatyvus tonas emociškai žlugdo. Gera žinia ta, kad mūsų vidinių monologų toną ir emocinį krūvį įmanoma pakeisti. Kaip ir ruošiantis olimpinėms žaidynėms, tam reikia įdėti daugybę pastangų ir nuolat praktikuotis. Pirmiausia galime atkreipti dėmesį į tai, kaip mintyse kalbamės su savimi. Ar pastebime tik tai, kas teigiama, o gal, priešingai, atkreipiame dėmesį tik į negatyviąją kasdienybės pusę? Juk taip dažnai neklausome, ką sako kiti, o savęs klausomės dar prasčiau. Atkreipus dėmesį į savo mintis, svarbu įvertinti jų tikslumą. Jeigu galvojate, kad esate nelaimingas, pasvarstykite, ar tikrai yra pakankamai argumentų pagrįsti tokiai diagnozei, galbūt jums, priešingai, yra nutikę daugybė kurioziškų dalykų ar jus supa šaunūs žmonės, kad nelaime tokio gyvenimo tikrai kiti nepavadintų? Bandymai kritiškai pažvelgti į savo mintis yra sunkiausias žingsnis, nes logiški ir racionalūs argumentai dažniausiai prieštarauja mūsų giliai įsišaknijusioms nuostatoms. Kasdienis praktikavimasis leidžia vis dažniau pastebėti vidinių monologų turinio netikslumus ir juos pamažu pakeisti teigiamo emocinio krūvio mintimis.

Sėkmę lemiančios mintys

Įsivaizduokite scenarijų: dalyvaujate draugų suorganizuotame vakarėlyje, kurio metu pokalbis pakrypsta apie populiarią televizijos laidą. Paaiškėja, kad jūsų nuomonė apie šią laidą visiškai prieštarauja daugumos požiūriui ir jums pradeda kirbėti mintis, kad būtų buvę geriau išvis nesileisti į šią diskusiją. Mintyse imate sau kartoti, kad verčiau reikėjo patylėti, užuot sukėlus ginčą, nes dabar visi šnairuoja ir laiko jus senamadišku bei atitrūkusiu nuo šiandienos aktualijų. Kuo daugiau klausotės savo vidinio balso, tuo labiau atitolstate nuo realios draugų diskusijos. Per kelias minutes jūsų nuotaika subjursta, imate gailėtis, kad apskritai atvykote į šį vakarėlį, ir užsimanote tiesiog eiti namo. Skamba ne itin džiuginančiai, tiesa? Dabar šiek tiek pakoreguokime situaciją. Scenarijus tegul lieka tas pats, tačiau įsivaizduokime, kad jūsų vidinė kalba šioje situacijoje galėtų būti konstruktyvi. Taigi jūs vis dar manote, kad ši televizijos laida yra tikras šlamštas, o visi kiti vakarėlio dalyviai ją tiesiog dievina. Jūs išsakėte savo nuomonę ir mintyse džiaugiatės, kad turėjote puikių argumentų bei aiškiai juos išdėstėte kitiems. Juk natūralu, kad žmonių nuomonės ir skonis skiriasi, todėl bendrauti dar įdomiau! Tokia konstruktyvi vidinė kalba jus padrąsina ir paskatina pažvelgti į teigiamus situacijos aspektus, be to, jaučiatės teisingai pasielgę gindami savo nuomonę. Taigi jaučiatės puikiai ir linksmybės tęsiasi.

Monologų pasekmės

Tyrimų, analizuojančių teigiamų ir neigiamų vidinių monologų įtaką produktyvumui ir veiklos rezultatams, nėra daug. Šiaurės Karolinos universiteto mokslininkas Stevenas Rogelbergas su kolegomis nusprendė išsiaiškinti, kaip mintyse su savimi kalbasi produktyviai ir neproduktyviai dirbantys vadybininkai. Produktyviais mokslininkai laikė tuos vadybininkus, kurie išsiskyrė gerais vadovavimo įgūdžiais ir kūrybiškumu sprendžiant iškilusias problemas.

Eksperimento metu tiriamiesiems reikėjo rašyti laiškus sau apie savo planus ir laimėjimus. Taip mokslininkai turėjo galimybę analizuoti ir vertinti tiriamųjų užrašytą vidinę kalbą. Šiame tyrime dalyvavo 189 vadybininkai, kurių užrašytų minčių konstruktyvumo ir negatyvumo lygį vertino patyrę tyrėjai. Mokslininkai taip pat analizavo tyrimo metu sukurtų laiškų sau kūrybiškumą, originalumą ir planuose atsispindinčius vadovavimo įgūdžius. Laiškai, kuriuose buvo juntamas konstruktyvus kalbėjimas su savimi, išsiskyrė įžvalgumu, apgalvotais sakiniais, savirefleksija ir motyvacija įveikti iššūkius. Tokie kalbėtojai save vertino kaip galinčius pasiekti užsibrėžtų tikslų. Vienas iš eksperimente dalyvavusių vadybininkų, kurio vidinė kalba buvo įvertinta kaip teigiama, laiške sau rašė: „Aš sugebu tai, ką darau, todėl nuo šiol, kai kas nors mane pagirs, stengsiuosi nenukreipti kalbos, o įdėmiai išklausysiu ir nuoširdžiai padėkosiu už gerus žodžius.“ Negatyviai su savimi kalbantys vadybininkai laiškuose išreiškė tendenciją vengti iššūkių, dėmesį skyrė negatyviems sudėtingų situacijų aspektams ir pesimistiškai vertino pokyčius. Tokie vadybininkai rašė: „Biure didžiulė netvarka, o man niekaip nesiseka laikytis suplanuoto grafiko. Jeigu taip tęsis ir toliau, laukia dideli nemalonumai…“ Tai, kaip vadybininkai užbaigė sau skirtus laiškus, mokslininkams pasirodė taip pat informatyvus kriterijus vertinant vidinę asmens kalbą. Konstruktyvūs kalbėtojai laiškus užbaigdavo pakiliu ir padrąsinamu tonu, išreikšdami pasitikėjimą savo gebėjimu pasiekti sėkmę profesinėje srityje. Neigiamai su savimi kalbantys vadybininkai laiškus užbaigdavo niūriais pamąstymais apie tai, kad jie niekada nepasieks savo tikslų. Paaiškėjo, kad konstruktyviai mąstantys vadybininkai buvo kūrybiškesni, turėjo vadovavimo įgūdžių bei išsiskyrė atsparumu darbe kylančiam stresui.

Nenuostabu, kad tai, kaip vadovai mintyse kalbasi su savimi, stipriai paveikia jų profesinius rezultatus. Net jeigu jūs nedirbate vadovaujamo darbo, šis tyrimas perteikia svarbią žinią: kuo labiau save nuvertinate ir vengiate pokyčių, tuo sunkiau išlaisvinti savo protą, kad jis taptų atviras kūrybiškiems sprendimams. Abejodami savimi, šią abejonę spinduliuojame į išorę, todėl aplinkiniai taip pat ima kelti klausimą, ar mes pajėgūs įveikti kylančius iššūkius. Taip nejučia suformuojamas neigiamų emocijų ir nusivylimų ratas. Ištrūkti iš tokio akligatvio gali padėti tik pozityvus vidinis pokalbis su savimi. Pastebėdami neigiamas mintis ir bandydami pakeisti jas pozityvesniu požiūriu, padedame ne tik sau, bet įkvepiame ir kitus.

Komentuoti