Jeigu kas paklaustų, kaip dažnai meluojame aplinkiniams, nesunkiai galėtume atsakyti. O melo priežasčių pateiktume labai įvairių: galbūt nenorėjome įžeisti, gal ieškojome naudos ar stengėmės pasirodyti gudresni ir geresni, nei iš tiesų esame. Melas kitiems mums nesvetimas ir gerai pažįstamas. Tačiau pabandžius atsakyti, kaip dažnai meluojame sau, būtų tikras galvosūkis, nes tokį melą savyje labai retai pastebime. Meluojame sau turėdami priežastį ar net kelias. Už saviapgaulės slypi padarytos klaidos, nusivylimas ir praleistos progos. Jokia paslaptis, kad tokių neįgyvendintų svajonių ir patirtų skaudžių išgyvenimų turime kiekvienas. Juos pripažinti atrodo paprasta tik iš pirmo žvilgsnio, todėl norėdami save apsaugoti iškraipome tikrovę ir tai vyksta taip gudriai, kad to net nesuvokiame.

 

 

 

Melo spalvos

Melas melui nelygus, todėl norėdami savybę geriau suprasti kai kurie autoriai skirsto melą į atskiras rūšis. Pavyzdžiui, Mahzarin Banaji ir Anthony Greenwaldas savo knygoje „Akloji dėmė: slaptas gerų žmonių šališkumas“ (angl. Blindspot: Hidden Biases of Good People) pateikia visą melo spalvų vaivorykštę.

Baltas melas. Šis melas mums gerai žinomas ir dažnai taikomas. Pavyzdžiui, gatvėje sutikę seniai matytą pažįstamą, į klausimą „Kaip sekasi?“ nemirktelėję atsakysite, kad gerai. O jeigu gyvenimo draugė kada nors jūsų paklaus, ar su naujais džinsais ji atrodo stora, vertėtų patikinti, kad ne. Meluosite ir nesijausite labai kaltas, mat baltas melas apsaugo žmogaus jausmus. Juk ne iš piktos valios sakote netiesą?

Pilkas melas. Kartais meluojame ne tik tausodami kitų jausmus, bet ir siekdami naudos sau. „Laba diena, jums skambina iš mobiliojo ryšio bendrovės, ar galite kalbėti?“ Mieliau plautumėte indus ar žiūrėtumėte nuobodžią laidą, nei pasakotumėte apie savo mobiliojo ryšio planą. Vis dėlto nenorite būti pernelyg nemandagus ir bandote nedideliu melu išsisukti nuo pokalbio. Gaila, kad operatoriai gerai žino žmonių naudojamas gudrybes ir nesustoja po pirmo „ne“. Šiuo atveju galvojate ne tik apie kito jausmus, bet ir apie save, todėl baltas melas patamsėja ir tampa pilkas.

Raudonas melas. Daugybė kitų gyvybės formų žemėje naudoja apgaules. Pavyzdžiui, sieros drugeliai atrodo visai kaip augalo lapai – žali su mažomis dėmelėmis. Dėl tokios išvaizdos jie gali pasislėpti ir taip padidinti savo išlikimo galimybes. Žmogus yra daug sudėtingesnis padaras nei peteliškė, taigi natūralu, kad ir jo melas sudėtingesnis. Evoliucinės psichologijos šalininkai teigia, kad tokios didelės mūsų smegenys atsirado dėl sudėtingo žmonių bendravimo ir jo subtilybių. Mūsų komunikacija daug įvairesnė nei kitų gyvūnų, todėl ir melo formos evoliucijos metu atsirado įvairesnės ir komplikuotesnės. M. Banaji ir A. Greenwaldas melą, kurio paskirtis labiausiai susijusi su galimybe pratęsti giminę (t.y. evoliuciškai naudingiausias melas), vadina raudonu melu. Vyras, besigiriantis nebūtais turtais ir potencialiai sekso partnerei tyliai į ausį šnabždantis „aš tave myliu“, – puikiausias raudono melo pavyzdys.

Mėlynas melas. Ar balsavote per praėjusius prezidento rinkimus? Jeigu esate labai atsakingas pilietis, kuris šiaip visada balsuoja ir aktyviai domisi politika, nesvarbu, ar dalyvavote renkant prezidentą, ar ne, atsakysite teigiamai. Norėdami suformuoti teigiamą savo įvaizdį kartais pasakome informaciją, kuri, mūsų nuomone, labiau atspindi teisybę nei realus faktas. Tai – mėlynas melas, kuris gali tapti galvos skausmu tyrėjams, nes anketas pildantys žmonės šitaip dažnai pameluoja.

Bespalvis melas. Visų iki šiol minėtų tipų melas turi spalvą, nes mes sąmoningai žinome, kad meluojame. Yra vienas melas, kuris neturi spalvos, – tai melas sau. Savęs apgaudinėjimas įdomus tuo, kad nesuvokiame tai darantys. Šiuo melu siekiame apsaugoti savo savigarbą, norime išlaikyti pusiausvyrą. Negi pripažinsi, kad bijojai pakviesti tą žavią kaimynę į pasimatymą? Geriau pasiteisinti tuo, kad neturėjai laiko.

Tiesos atskleidimas melo sau atveju labai dažnai yra sunkus ir skausmingas. Norėdami suprasti žmogaus pasąmonę ir iškelti į sąmonę neįsisąmonintą tiesą, psichologai taiko įvairias metodikas, pavyzdžiui, Roršacho spalvotų dėmių testą. Klientas stebi iš esmės beprasmius paveikslėlius ir pasakoja, ką juose mato. Dažnai tai būna nemalonios emocijos, įvykiai ar mintys apie baimę, pyktį, prievartą, mirtį ar pan. Šie išgyvenimai labai skausmingi ir keliantys nerimą, todėl mūsų psichika naudoja tam tikras priemones, kad šios mintys ir liktų pasąmonėje.

 

Save apgaudinėjame įvairiai

Jau seniai pastebėta, kad žmonės, norėdami sušvelninti tikrovę, meluoja sau naudodami įvairiausias tikrovės iškraipymo technikas. Pateikiame kelis melo sau pavyzdžius.

  • Neigimas: „Aš nesu pavydus“ (nors slapčia tikrinu savo merginos elektroninius laiškus).
  • Racionalūs pasiteisinimai: „Aš būčiau nepraradęs savitvardos, jei tu elgtumeisi gražiai“ (nors iš tiesų galėjau savo nuomonę išreikšti ir ramiu tonu). „Žinau, kad rūkymas kenkia sveikatai, tačiau rūkydamas nusiraminu“ (visi žinome, kad yra daug kitų atsipalaidavimo būdų).
  • Savo trūkumų projektavimas kitam žmogui. Pavyzdžiui, jaučiamės nepasiruošę santykiams ir perkeliame savo jausmus partneriui: „Tu nepasiruošęs santykiams.“
  • Manymas, kad mūsų jausmai atspindi tikrovę: „Jaučiuosi įžeistas, vadinasi, padarei man kažką bloga.“
  • Kraštutinis mąstymas: „Iš viso nevalgysiu šokolado, nes jei suvalgysiu vieną gabaliuką, paskui suvalgysiu ir kitus.“
  • Aklas kultūrinių normų priėmimas ir manymas, kad tai yra absoliuti tiesa, tinkanti visiems: „Būtina susituokti ir susilaukti vaikų. Tikra moteris turi būti namų šeimininkė, o tikri vyrai nepadeda atlikti namų ruošos darbų.“

Kaip atpažinti melą sau?

Jei gyvenime nuolat tarsi atsimušate galva į durų staktą, galbūt verta stabtelėti, pagalvoti, o kitą kartą einant pro duris tiesiog palenkti galvą. Visgi dažnai daug lengviau pastebime kito žmogaus saviapgaulę nei suprantame, kada meluojame sau patys. Tai daug sudėtingesnė užduotis, nes vengiame priimti kartais nemalonią ir skaudžią tiesą. Psichologė Cortney Warren teigia, kad norint atpažinti melą sau labai svarbu save stebėti be išankstinių vertinimų, ir pateikia tris stebėjimo sritis.

  1. Emocijos. Jeigu labai emocingai reaguojate į ištartus žodžius, žmogų ar situaciją, tikriausiai tai jums primena kažką skaudaus ir neišspręsto gyvenime. Būtent šiose srityse būna sunkiausia pripažinti tiesą. Gali būti, kad reaguojate ne į konkrečią dabarties situaciją, o tiesiog turite neišspręstų konfliktų iš praeities. Kai kitą kartą patirsite stiprią emocinę reakciją, paklauskite savęs: kokia tai emocija? Į ką aš reaguoju? Ar mano dabartinė emocija iš tiesų susijusi su dabartine situacija? Ką dabartinė situacija man primena?

Tiesa, ne už kiekvienos stipresnės emocijos slypi vaikystės trauma ar neišspręsti konfliktai. Kartais pašnekovas mus tikrai nori įskaudinti, todėl pykstame bei liūdime ir šios emocijos yra naudingos.

  1. Mintys. Mes norime tikėti, kad mūsų mintys atspindi tikrovę. Dauguma žmonių mano, kad jų nuomonė apie pasaulį yra vienintelė tiesa. Deja, mūsų mintys dažnai neatitinka realios situacijos… Pavyzdžiui, užmezgę naują pažintį, galime išgirsti save galvojančius: „Esu tikras, kad ši mergina irgi mane apgaudinės, nes buvusioji taip elgdavosi.“ Arba: „Be jo negalėčiau išgyventi nė dienos.“ Tiesa tokia, kad jei galėjai gyventi prieš sutikdamas savo išrinktąjį, tikriausiai galėtum gyventi ir išsiskyręs.

Pastebėję savo mąstymo kategoriškumą ir racionalumo trūkumą, atsakykite sau į klausimus: kiek tikslios mano mintys? Ar teisinu dabartinį savo mąstymą praeities įvykiais? Ar mano mintys galėtų būti šališkos? Kaip?

  1. Elgesys. Saugodami save, dažnai stengiamės atriboti savo poelgius nuo savasties. Vis dėlto mūsų elgesys atspindi tai, kas mes esame. Tikriausiai pastebėjote neatitikimų tarp aplinkinių elgesio ir deklaruojamų savybių, o gal tai būdinga ir jums. Pavyzdžiui, pažįstamas teigia, kad jam rūpi draugai, nors niekada nepasidomi, kaip jiems sekasi, neatrašo laiškų. Pastebėję, kad elgesys neatitinka jūsų norimos arba išsakomos tapatybės, galite užduoti sau šiuos klausimus: kodėl elgiuosi būtent taip? Kokia motyvacija slypi po šiuo elgesiu? Kokį elgesį norėčiau nuslėpti ir ką jis bylotų apie mane?

 

Melas sau: už ir prieš

Ar mums tikrai reikia žinoti visą tiesą apie save? Vienareikšmiško atsakymo čia nėra. Naudojantis saviapgaule išties lengviau priimti tikrovę, taip apsisaugome nuo itin skaudžios patirties, nerimo bei išlaikome apie save susikurtą vaizdą. Gali būti, kad žmogus nepajėgus priimti tikrovės vienu ypu, taigi melas sau gali šiek tiek palengvinti situaciją. Visgi iš patirties žinome, kad vieną kartą kažkam pamelavus, didelė tikimybė, kad reikės meluoti vėl, o galiausiai susipainiosime, kur tikrovė, o kur fantazija. Panaši situacija ir apgaudinėjant save: jeigu vieną kartą melas nuramino ir leido iškraipyti tikrovę, gali būti, kad ir kitą kartą darysite tą patį. Tačiau nuolatos iškraipant tikrovę, tampa sunku suprasti savo stiprybes, silpnybes bei tikruosius norus, o juk kelias į tobulėjimą pirmiausia prasideda nuo savęs pažinimo. Nors melas tam kartui mums padeda išvengti dvasinio skausmo ir atrasti pusiausvyrą, tačiau tapimas nuoširdesniam sau gali nutiesti kelią į ilgalaikius pokyčius. Kasdienės pastangos ir drąsa stebėti savo emocijas, mintis ir elgesį leis priartėti prie tiesos apie save. O susitikę akis į akį su savo tikruoju „aš“, pradėsime gyventi sąmoningiau ir spalvingiau. Galiausiai suteiksime sau progą patirti tikrovę, o ne nuolatos klaidžioti savo susikurtų iliuzijų labirintuose.

[useful_banner_manager banners=1 count=1]

 

Parašykite atsiliepimą