Gyvenimas yra dovana, tačiau daug žmonių ją švaisto beprasmėms ir nemėgstamoms veikloms. Kaip gyventi, kad neliktų erdvės savigraužai dėl prarastų galimybių?

Jei sužinotumėte, kad gyventi jums liko tik viena savaitė, ką darytumėte? Greičiausiai nekiltų minčių dar kartą gerai padirbėti ar dar truputį panaršyti socialiniame tinkle „Facebook“. Sunkiai sergantys, vyresnio amžiaus žmonės gyvenimo pabaigoje dažnai gailisi, kad per mažai laiko skyrė šeimai ir kitiems svarbiems santykiams, kad neįgyvendino savo svajonių ar gyveno kieno nors kito (pavyzdžiui, tėvų, kitų artimųjų, visuomenės standartų) sureguliuotą gyvenimą.

Tad ką daryti, kad gyvenimo pabaigoje nereikėtų gailėtis netinkamai nugyvento gyvenimo?

  1. Ugdykite sąmoningumą

Nuolat stabtelėkite ir savęs paklauskite: „Kokia yra to, ką šią akimirką darau, prasmė? Ar tai, kuo užsiimu, atitinka mano vertybes? Ar tai, kaip šiuo metu gyvenu, yra visavertis gyvenimas? O gal galėčiau kažką daryti kitaip, kad gyvenimas būtų prasmingesnis?“

Jei suvokiate, kad didžiąją dalį dalykų atliekate tik dėl to, kad taip reikia, bet nematote prasmės, keiskitės. Jei pastebite, kad darote tam tikrus nelabai malonius dalykus, kurie atitinka jūsų vertybes ir tikslus, tęskite, bet leiskite sau pagalvoti, gal yra ir malonesnis būdas pasiekti šiuos tikslus. O jei veikla prasminga, vertinga ir džiuginanti, vadinasi, patenkate tarp nedaugelio laimingųjų, kurie gyvena visavertiškai!

  1. Negyvenkite vien darbu

Savaime suprantama, yra žmonių, kurie tiesiog dievina savo darbą. Bet net ir pats puikiausias darbas žemėje gali baigtis perdegimu bei išsekimu, jei nesilaikysite darbo ir poilsio režimo. Tad leiskite sau ilsėtis, nepamirškite savo pomėgių ir jums brangių žmonių. Jei visgi jaučiate, kad darbas ne prie širdies – keiskite jį. To daryti žmonėms dažnai neleidžia įvairūs įsitikinimai: „nerasiu geriau“, „daug mokiausi ir daug dirbau, kad pasiekčiau tai, ką turiu“, „ką apie mane galvos žmonės, jei imsiu ir pakeisiu ne tik darbą, bet ir profesiją“ ir t. t. Užuot susitelkę į šiuos įsitikinimus, geriau pagalvokite, kiek jie jums atneša naudos ir žalos trumpalaikėje bei ilgalaikėje perspektyvoje. Na ir kas, kad kurį laiką draugai patrauks per dantį, jog išėjote iš gerai apmokamo, bet nemielo darbo į mažiau apmokamą, bet mėgstamą darbą. Juk ne jie gulėdami mirties patale galvos: „Kodėl iššvaisčiau paskutinius 40 gyvenimo metų darbui, kurio nekenčiu?“


Straipsnio tęsinį skaitykite naujausiame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje

Jums gali būti įdomu

Parašykite atsiliepimą