UA-99588513-1 Voverės mentalitetas: įveikite kaupimo maniją! - Psichologija Tau

Žvelgiantiems giliau

Padėk sau

Voverės mentalitetas: įveikite kaupimo maniją!

Apie daiktų kaupimą, kuris gali tapti pavojingas.

 Kai kas gal ir nustebs išgirdęs, kad pagrindinė voverės veikla ir užsiėmimas – kaupti atsargas. Norėdama išlikti, ji nepaliaujamai ieško maisto. Suradusi dalį maisto voverė suėda iškart, o likusią dalį tempia į slėptuves ir užkapsto – ruošia atsargas žiemai. Kai kurie žmonės taip pat linkę kaupti įvairius daiktus, bet ne žiemai, o ateičiai.

Tikslingai saugome ar beprasmiškai kaupiame?

Pravėrę spinteles, spintas, palėpes, sandėliukus ar kitas atokesnes patalpas ir kritiškai įvertinę jų turinį, aptiktume metų metus kauptus daiktus. Galbūt tai dėžėse sukrautos nuotraukos, apdulkėję suvenyrai, sugedę elektros ar buities prietaisai, išaugti vaikų ir mūsų pačių nebenešiojami drabužiai, nepanaudotos dovanos, nebefunkcionalūs baldai, senos antklodės, nebeskaitomi žurnalai, beveik nunešioti batai, įskilę indai ir kita. Toks poreikis kaupti niekučius ar kitus daiktus, užpildyti erdvę baldais, pasak psichologės Lise Bourbeau, rodo žmogaus rigidiškumą, uždarumą, gyvenimą praeitimi ir nenorą įsileisti naujų idėjų.

Pažadame išsivalyti namus – imtis generalinės tvarkos, bet atidėliojame. Geriausiu atveju daiktus perdedame iš vienos vietos į kitą, manydami, kad jau šiek tiek apsitvarkėme. Delsimą imtis ryžtingų veiksmų ir išmesti tai, ko nebenaudojame, pateisiname sakydami, kad daiktai saugomi „dėl viso pikto“, „o jeigu prireiks“, „gal dar panaudosiu“ ir pan. Tačiau taip elgdamiesi dažnai daugiau prarandame, nei sukaupiame. Kodėl? Atsakymas paprastas: nuosekliu išoriniu apsivalymu keičiame ir savo vidinį pasaulį, išsilaisviname iš praeities, nuskaidriname protą, atsiveriame naujoms galimybėms, mokomės disciplinos, sistemingumo, harmonijos bei darnos.

Tačiau kaupiame ne tik namie. Analogiškų pavyzdžių galima rasti ir organizacijose. Tarkime, per daugybę metų susikaupia nemažai uždavinių ir darbų, pasenusios ir nebūtinos veiklos, kurių nesunkiai galima atsisakyti niekam nesudarant nepatogumų. Gerai įvertinę pamatytume, kad dauguma jų šiandien neturi jokios vertės, tačiau šie darbai ir toliau atliekami, atima daug laiko, be to, jie kainuoja. Todėl tiek organizacijose dirbančių žmonių, tiek mūsų ir šeimos narių uždavinys – susitvarkyti: nereikalingus daiktus – pašalinti, nebūtinus darbus – nutraukti. Tačiau ne viskas taip paprasta…

 

Kodėl kaupiame?

Reikia atkreipti dėmesį, kad vyresnės kartos žmonės, pergyvenę sunkmečius, krizes, karus, nepriteklių, skurdą, yra įpratę tausoti daiktus, juos saugoti, sugedusius – pataisyti, o nebepataisomus – dar panaudoti, kad ir ne pagal paskirtį.

Jaunesnės kartos žmonės mažiau linkę kaupti. Visko, ko reikia, šiais laikais jie bet kada gali nusipirkti, nes prekybos centruose prekių ir paslaugų pasiūla didžiulė. Nebėra deficitinių prekių kaip anksčiau – tereikia turėti pinigų norimiems dalykams įsigyti. Panaudotą daiktą jiems paprasčiau išmesti, todėl dabartinė visuomenė dažnai vadinama vartotojiška. Išsitepė, sudužo, įskilo, suplyšo, apsitaškė, pradilo – viskas metama lauk!

Neatsižvelgiant į kartų skirtumą ir požiūrį į daiktus, paprastai minimos šios kaupimo priežastys:

  • vaikystėje įgyta patirtis;
  • perimtas tėvų elgesio modelis: kai kurie daiktai kaupiami net iš kartos į kartą;
  • primena praeitį ir padeda palaikyti ryšį su ja;
  • kelia sentimentų;
  • suteikia saugumo pojūtį, kai ateitis atrodo nerami;
  • manoma, kad galbūt to daikto ar jo detalių dar prireiks;
  • jaučiama atsakomybė už tam tikrą daiktą;
  • manoma, kad po kurio laiko tokių daiktų visai nebegamins;
  • primena pasiektus tikslus, išsipildžiusias svajones, svarbius žmones ir kt.

 

Kaupimo manija

Nereikalingų daiktų kaupimas gali būti ne tik netinkama elgesio maniera ar įprotis – jis gali virsti kaupimo manija, dar vadinama kompulsiniu kaupimo sindromu (angl. Compulsive Hoarding Disorder). Dėl šio sindromo kyla nemažai diskusijų, tačiau dauguma mokslininkų mano, kad tai yra psichikos sutrikimas, tik už jo slypi ir pirmiausia pasireiškia kiti sutrikimai, tokie kaip obsesinis kompulsinis sutrikimas, nuotaikos (pavyzdžiui, depresija), elgesio ir asmenybės sutrikimai (pavyzdžiui, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas) ir kt. Kitaip sakant, žmogaus psichika, mąstymas ir elgesys sutrinka dėl jaučiamo didžiulio nerimo, streso ir baimės prarasti kontrolę, todėl susiformavęs kaupimo mechanizmas padeda jaustis saugiau.

Kaupimo manija gali išsivystyti po galvos traumos ar sergant tam tikromis ligomis, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Pavyzdžiui, Alzheimerio (lėtine progresuojančia galvos smegenų) liga sergantis žmogus pradeda atkakliai kaupti vertės neturinčius daiktus, juos laiko netinkamose vietose, o veiksmai ir elgesys tampa keisti, sunkiai paaiškinami ir beprasmiški.

Panašių požymių gali atsirasti ir senatvinės demencijos atveju, kai pradeda kristi intelekto lygis, pažeidžiamos kitos psichinės funkcijos, sutrinka suvokimas, elgesys bei fizinė sveikata. Sergančiajam ima atrodyti, kad kiti jam nepakankamai sumoka, jaučiasi apgautas, apvogtas – atsiranda vadinamųjų „nuostolio kliedesių“. Siekdamas susigrąžinti tariamai prarastą turtą, jis pradeda rinkti ir kaupti rastus daiktus. Kaip atsakas į jaučiamą nuostolį išsivysto kompensacinis elgesys.

Kasdieniame gyvenime žmogus, kuriam būdingas kompulsinis kaupimo sindromas, nuolat kaupia daiktus, stereotipiškai renka ir tempia viską, ką randa, namo. Kaupiama taip gausiai, kad šis veiksmas dažniausiai apibūdinamas „besaikiu“, „beverčiu“, „liguistu“, „logiškai nepaaiškinamu“ ir kt. Realiai toks kaupimas neturi nei prasmės, nei tikslo ar naudos, tačiau kaupikui atrodo kitaip: jis nė su vienu daiktu negali išsiskirti, net jeigu namie per juos tampa sunku praeiti.

Situaciją sunkina ir tai, kad šis sutrikimas pasireiškia liguistu potraukiu ne naujiems daiktams, o tam, kas virtę šiukšlėmis, atliekomis, šlamštu… Pasak šį sutrikimą tiriančio psichologijos profesoriaus Randy Frosto, tokiais meilės objektais gali būti, pavyzdžiui, panaudoti plastikiniai buteliai, maisto pakuotės, kartonas, skardinės, stikliniai buteliukai, maišeliai, spauda, žaislai, drabužiai ar net gyvūnai ir kt. Būtent šiems dalykams jie pritaiko visas minėtas daiktų kaupimo priežastis.

Patologinio kaupiko portretas

Įsivaizduokite garbaus amžiaus Adelę, kuriai taip patinka katės, kad ji kasdien išeina į gatves ir ieško benamių keturkojų. Radusi kokį išmestą kačiuką parsineša namo, kur jų ten jau kokie 25! Tačiau tai ne iš kilnumo atliekamas veiksmas, o iškreiptos realybės suvokimo pasekmė, nes parsinešti augintiniai neturi ką ėsti, nesirūpinama jų higiena, o dažnais atvejais jie ten ir nugaišta.

O iš Janinos namų prievarta išvežta dešimt konteinerių šiukšlių. Tačiau jau kitą dieną ji vėl dirba savo darbą – tempia namo tai, kas jai atrodo reikalinga.

Tai tik keli pavyzdžiai iš sergančiųjų kompulsiniu kaupimo sindromu gyvenimo. Paprastai nesunku atskirti, kuris žmogus tiesiog taupus, šykštus ar saugantis savo daiktus, o kuris apimtas kaupimo manijos. Vien namų vaizdas, kvapas, žmogaus gebėjimas tvarkyti savo gyvenamąją erdvę, valdyti laiką ar užmegzti bei palaikyti socialinį ryšį išduoda apie jo sutrikusią psichinę sveikatą. Pabandykime detaliau nupiešti tokio žmogaus portretą.

Amžius. Kompulsinis kaupimo sindromas dažniausiai pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms. Nors, kaip pastebi psichologė Jessica Grisham su kolegomis, kai kuriems žmonėms šio sindromo simptomai gali būti pastebimi jau vaikystėje ar paauglystėje ir reikštis visą gyvenimą, o kai kuriems jie išsivysto tik vidutiniame ar vyresniame amžiuje kaip reakcija į didelį stresą ar praradimus.

Lytis. Tyrimai rodo, kad šis sutrikimas gali užklupti tiek vyrus, tiek moteris. Vis dėlto skiriasi su lytimi susiję veiksniai. Pavyzdžiui, moterys dažniau kenčia dar ir nuo valgymo, panikos ir panašių sutrikimų, o vyrai – nuo socialinės fobijos, piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis ir kt.

Kasdienė veikla. Nuolatinis ir besaikis daiktų, šiukšlių, šlamšto ieškojimas, rinkimas ir kaupimas. Tai sergančio vienišiaus, atsiskyrėlio, keistuolio gyvenimo būdu tapęs elgesys.

Namų aplinka. Namie netvarka, purvas, blogas kvapas ir antihigieninės sąlygos. Dažnai veisiasi įvairių gyvių (pelės, žiurkės, kirmėlės, tarakonai, blusos, utelės). Namai primena landynę, sąvartyną.

Nuostatos ir įsitikinimai. Rinkti ir kaupti, nesugebant atskirti, kas svarbu, naudinga ar vertinga. Sergančiajam atrodo, kad viskas reikalinga. Taip nutinka dėl sunkumų apdorojant informaciją – renkama bet kas; klaidingų įsitikinimų dėl nuosavybės – viskas tampa jų; emocinio santykio – sielvarto išsiskirti su daiktais.

Prisirišimas prie daiktų. Sunkiai atsisveikina su tuo, ką sukaupia. Pyksta, jei kas nors bando padėti susitvarkyti ar lenda prie asmeninių daiktų. Gali verkti, prašyti ar net maldauti, kad tik niekas neišmestų jų daiktų, nes tai jiems kelia grėsmę, gali net pastūmėti savižudybės link.

Jausmai. Išgyvena daugybę jausmų, patiria vidinę kančią bei jaučia sumaištį. Nepasitikėjimas savimi, menkavertiškumo ir bejėgiškumo jausmai, sutrikusi savivoka, gėda, pyktis, įtampa, baimė, įtarumas, agresyvumas, priešiškumas… Tai tik dalis to, ką išgyvena ir jaučia kaupikai. Per tokią gausybę jausmų pasaulis ir jų pačių gyvenimas atrodo sunkus, nesaugus, chaotiškas, slogus bei kupinas prieštaravimų. Kad tokių žmonių vidinė sumaištis atsispindi ir išorėje, teigia Marianne Bönigk-Schulz, remdamasi savo asmeniniais išgyvenimais bei darbine patirtimi, įgyta Kaupimo sindromo tyrimų centre Vokietijoje.

Socialiniai ryšiai ir santykiai. Slepia savo ligą ir vis labiau užsisklendžia. Su daugeliu žmonių santykiai gali būti labai riboti, paviršutiniški ir nutolę. Galiausiai neapsikentę dėl netvarkos juos palieka sutuoktiniai, vaikai ir kiti artimieji. Kaimynai, praradę viltį susikalbėti su kaupikais, kreipiasi į teismą, tikėdamiesi sulaukti leidimo prievarta išgabenti šiukšles.

Požiūris į pagalbą. Paprastai priešinamasi artimųjų, socialinių darbuotojų ar psichikos sveikatos specialistų pagalbai susitvarkyti, slapstomasi, meluojama, neįsileidžiama į namus ir pan. Pastebėta, kad prievartinė pagalba nėra veiksminga. Pasak R. Frosto, net jei namai prievarta sutvarkomi, kaupikas vėl skuba juos užpildyti, taip mažindamas didžiulį stresą bei nerimą. Todėl, anot specialistų, tvarkymosi procesas turi vykti pamažu, kartu su kaupiku ir nieko neišmetant be jo žinios.

Gydymas. Pats žmogus nebegali sau padėti. Net teikiant kvalifikuotą pagalbą gydymas būna sudėtingas, ilgalaikis ir ne visada sėkmingas. Psichologijos profesorius Alfredas Pritzas mano, kad šiems žmonėms gali padėti psichoterapija. Tik pokyčiai turi vykti iš lėto, keičiant nuostatas, įsisąmoninant klaidingus įsitikinimus, išgyvenant ir pripažįstant tikruosius jausmus bei randant kitų saugumą suteikiančių dalykų.

 

Mažiau yra daugiau

Paprastai mums tiek daug nereikia, kiek turime. Tai patvirtintų ir garsusis italų ekonomisto Vilfredo Pareto dėsnis, pagal kurį vos 20 proc. turimų daiktų naudojame didžiąją laiko – 80 proc. – dalį. Tačiau, norėdami jausti asmeninę nuosavybę, įgyti saugumo, nuslopinti neigiamas emocijas ar patenkinti kitus poreikius, imame kaupti daiktus, kaip voverės kaupia riešutus ar kankorėžius. Tačiau turėti mažiau daugeliu atveju yra naudingiau nei per daug, nes:

  • nebereikia gaišti laiko, valant dulkes nuo nereikalingų daiktų ar bandant surasti reikiamą daiktą;
  • sutaupome pinigų, jei jų neišleidžiame nereikalingiems daiktams, kurie neatliks jokios funkcijos – bus nepanaudoti;
  • išsaugome savo gyvybinę energiją, nes daiktų gausa slegia, kelia įtampą, dėl to jaučiamės apsunkę, tingūs, netvarkingi, apsileidę, nuvargę ar mieguisti. Matyt, ne veltui sakoma, kad reikia nepamiršti reguliariai išmesti šiukšlių ne tik iš šiukšliadėžės, bet ir iš savo gyvenimo bei galvos;
  • išlaisviname galimybes – gyvenime yra daug prasmingesnių ir įdomesnių veiklų nei nereikalingų daiktų kaupimas ar jų sureikšminimas. Daiktai negali pakeisti žmonių ar santykių su jais, todėl net stipriausias prisirišimas prie daiktų nesuteiks mums trokštamų galimybių ar meilės;
  • atsiranda daugiau fizinės erdvės savirealizacijai, teigiamų emocijų pasireikšti ir patogiau gyventi. Atrodo, namie tampa šviesiau, tvarkingiau ir lengviau kvėpuoti, todėl nevertėtų dėl daiktų aukoti patogumo, erdvės ir geros savijautos.

Komentuoti