Žmonių santykiai – mįslingiausia psichologijos sritis. Kartu ir viena svarbiausių. Ką turėtume padaryti, kad partnerių ryšys būtų stipresnis ir labiau autentiškas?

Vieno asmens elgesys gali būti aiškinamas labai skirtingai, o ką kalbėti apie dviejų žmonių sąveiką… Vis dėlto apibendrinant psichologijoje egzistuoja dvi priešingos santykius aiškinančios pažiūros. Pirmoji teigia, kad santykius lemia įgimti žmonių psichologiniai bruožai, kurių rinkinys iš esmės nesikeičia. Jeigu jūsų bruožų kolekcija visiškai nedera su partnerio, tikėtina, kad konfliktuosite ir nesuprasite vienas kito. Tarsi chemijoje: vieni elementai tarpusavyje jungiasi, kiti – nesijungia, o treti sudaro… sprogstamą mišinį. Tokiu atveju geriausia išeitis – matytis kuo rečiau ar bendrauti per tarpininką. Jeigu partnerių bruožai dera gerai, nesutarimai bus reti ir lengvai išsprendžiami. Nemaža kitų žmonių dalis tiki, kad vis dėlto santykius galima stiprinti, užtenka tik gerų ketinimų ir artimo bendravimo. Jie dažniausiai atmeta bruožų teoriją ir neskirsto asmenybių į tipus, nes tiki, kad santykius iš esmės laisvai kuria du unikalūs individai, kuriems reikia išmokti būti atviriems, dėmesingiems ir gerbti vienam kitą.

Jeigu teisūs būtų nekintančių bruožų šalininkai, kalbėti apie santykių gerinimą nebūtų prasmės. Užtektų pasakyti: „Katė su šuniu niekada nesutars“. Tokiu atveju santykių neįmanoma gerinti, nes jų ateitis priklauso nuo esamų „psichologinių profilių“ derėjimo rezultato. Reikėtų tik suprasti savo bruožus ir nustatyti kitų žmonių psichologinius tipus.

Jei būtų teisūs laisvės ir unikalumo šalininkai, santykių psichologams reikėtų vietą užleisti fasilitatoriams (įkvepėjams), kurie, užuot tyrę žmonių charakterį ir bendravimą, visiems be išimties kartotų: „Pasakyk jam tiesiai, ką dabar jauti!“ Tiesa, kaip visuomet, slypi kažkur tarp priešybių. Neneigdami, kad žmonės turi pastovesnių būdo bruožų, pasižiūrėkime, kaip į santykius žvelgti atsakingai, t. y. pripažinti save jų kūrėju ir rinktis atitinkamą elgesį.

Dviejų žmonių santykius galima apibrėžti kaip buvimą, kurio metu partneriai veikia vienas kitą. Dažniausiai šis poveikis neplanuojamas – kažką darau, o partneris reaguoja į mano veiksmus. Kartais darau ką nors kryptingai, tarkim, prašau paslaugos. Kartais neprašau, bet tikiuosi. O kartais – reikalauju. Kaip tai veikia santykius ir ką reikėtų daryti, siekiant juos sustiprinti?


Straipsnio tęsinį skaitykite sausio / vasario “Psichologija Tau” numeryje

Comments are closed.