Atrinkome 30 neeilinių, smalsumą kutenančių psichologijos „kąsnių“. Vienus šie faktai tiesiog nustebins; kitus įkvėps įdomiam pokalbiui prie šeimyninio stalo, kai kitos temos jau atrodys išsemtos; tretiems tiesiog primins, kad kartais įspūdingiausia (ir prasmingiausia) kelionė gali būti kelionė į save.

  1. Padarę žmogui paslaugą, imame labiau jį mėgti.

Norite būti labiau mėgstami? Nebijokite prašyti žmonių paslaugų (pavyzdžiui, paskolinti knygą). Čia suveikia Beno Franklino efektas – žmonės, darydami kitiems paslaugą, automatiškai kilsteli „prašytojų“ įvaizdį savo akyse. Jie racionalizuoja savo sprendimą: „Jei jau dėl kažko pasistengiau, vadinasi, šis žmogus tikrai to vertas.“


2. Mėgstamiausia mūsų pokalbių tema – mes patys.

Kai vakarėlyje pašnekovas nuobodžiauja, ką darote? Dažnai juokaujama, kad reikia keisti pokalbio temą į tą, kuri jūsų kompanionui tikrai bus įdomi, t. y. apie jo paties gyvenimą ir pasiekimus. Juokas juokais, bet Harvarde atlikti tyrimai patvirtina hipotezę, jog mėgstamiausia žmonių pokalbio tema yra jie patys. Dėl to „kaltos“ mūsų smegenys – jose suaktyvėja su apdovanojimu (ir malonumu!) susiję centrai, vos tik prabylame apie save.

 3. Laimės jausmą labiau lemia ne pinigų kiekis, o jų leidimo būdas.

Galbūt girdėjote, kad žmonės jaučiasi laimingesni, kai pinigus leidžia ne daiktams, bet patirtims – tokioms kaip vakarienė džiazo klube, smagi išvyka ar teatro bilietai. Tačiau žurnale „Science“ publikuotas tyrimas sufleruoja, kad yra dar daugiau pasitenkinimo teikiantis būdas leisti uždarbį – užuot lepinus vien save, pasistengti kuo dažniau džiuginti ir kitus.

4. Mūsų prisiminimai nėra kaip užbaigtas filmas – jie nuolat kinta.

Mes į prisiminimus žiūrime kaip į kino filmus, kuriuos įsidedame į savo „kolekciją“ ir galime peržiūrėti vis iš naujo. Tačiau iš tiesų šie „filmai“ nuolat keičiasi – mūsų prisiminimai rekonstruojami kaskart, kai apie juos galvojame. Atsiminimą veikia daugybė veiksnių, tokių kaip mūsų nuotaika ar vėliau gyvenime nutikę įvykiai. Mes tarsi kokteilį maišome atsiminimus tarpusavyje ir užpildome atsiradusius tarpus informacija, kuri atrodo atitinkanti tikrovę, tačiau nebūtinai tokia yra.

  1. Esate dėmesio centre rečiau, negu jums atrodo.

Kada paskutinį sykį buvote viešumoje su išteptais marškiniais ir tą pastebėjote tik grįžę namo? Ar susikrimtote? Galite nusiraminti: aplinkiniai mūsų išvaizda ir elgesio niuansais domisi mažiau, nei įsivaizduojame. „Žibintuvėlio efektas“ – tai fenomenas, kai jaučiamės esantys nuolat visų stebimi (lyg visos prožektorių šviesos būtų nukreiptos į mus). Tačiau tai, kad mūsų dėmesys dažniausiai sutelktas į mus pačius, nereiškia, jog esame visatos centras. Mūsų ištepti marškiniai mažai rūpi priešais sėdinčiam kolegai, kuris šiuo metu mąsto, ar salotos lapas neįstrigęs jam tarp dantų. „Žibintuvėlio efekto“ fenomenas egzistavo ir egzistuos, ir tik mūsų pasirinkimas, kaip į tai reaguoti: „O ne, žmonėms nerūpi…“ ar „Valio, žmonėms nerūpi!“.


Straipsnio tęsinį skaitykite sausio ir vasario “Psichologija Tau” numeryje.

Comments are closed.