Suaugusieji dažnai prisiima mokytojų vaidmenį ir nuo mažų dienų moko savo atžalas daugybės dalykų. Tačiau kad jaustumėmės laimingesni ir patirtume daugiau gyvenimo džiaugsmo, dažnai būtent mums verta imti pavyzdį iš vaikų.

Kasdien būdama su savo metukų dukryte jaučiu, kaip augu drauge ir kiek daug dar turiu išmokti. Ji juokiasi, kai jai smagu, ir verkia, kai liūdna ar pikta. Šypsosi tik tiems, kurie patinka. Nekaupia nuoskaudų ir vos nudžiūvus ašaroms vėl žaidžia, lyg nieko nebūtų nutikę. Pastebi detales ir moka džiaugtis smulkmenomis – spalvotu popierėliu, muse ant sienos, paukščiais lauke, pravažiuojančio autobuso garsu, vandens purslais. Nors kartais nenori rengtis, jai visai nerūpi, ką žmonės pagalvos apie jos drabužius, šukuoseną ar garsiai reiškiamas emocijas. Ji drąsiai sako ne, kai neįdomu, neskanu, kai siūloma ne tai, ko dabar norisi. Atkakliai siekia savo tikslų. Suklupusi stojasi, kabinasi, bando dar ir dar kartą.

Psichoterapeutė Jennifer Hamady svarsto, ar yra vaikams būdingų savybių, kurios būtų naudingos ir suaugus. Optimizmas, smalsumas, nuoširdumas, drąsa bandyti naujų dalykų, savo ritmo pajautimas, įsiklausant į kūno pojūčius, nuovargį, alkį, šilti apsikabinimai ir gebėjimas besąlygiškai mylėti bei pasitikėti, o kur dar įgimtas noras judėti – visa tai saugotinos vertybės. Pasak specialistės, norėdami gyventi laimingai ir harmoningai, suaugusieji turi mokytis iš mažylių arba prisiminti savo vaikystės įpročius.


Straipsnio tęsinį skaitykite kovo ir balandžio Psichologija Tau numeryje. 

Comments are closed.