Kaip kovoti su neigiamais įsitikinimais apie save.

Ar teko girdėti pasakėčią apie drambliuką, pririštą prie tvoros stulpo? Drambliukas visaip bandė nuversti tvorą ar nutraukti virvę, tačiau jam niekaip nesisekė. Pagaliau jis pasidavė ir susitaikė su likimu. Metams bėgant, drambliukas užaugo į galingą ir stiprų dramblį didžiulėmis kojomis ir iltimis, galintį nesunkiai išsilaisvinti. Tačiau jis toliau manė, kad tvora yra neįveikiama, todėl taip ir liko prie jos pririštas.

Neracionalūs mus ribojantys įsitikinimai – tai klaidingos mintys, neleidžiančios siekti savo tikslų ir troškimų. Jos gali trukdyti įsidarbinti svajonių darbe, sukurti ilgalaikius santykius arba nutraukti tuos, kurių nebenorite. Jos taip pat gali trukdyti ryžtis daugybei visai nesvarbių, tačiau įdomių dalykų, pavyzdžiui, iššokti su parašiutu arba paragauti keptų skėrių. Įsikibę šių įsitikinimų, mes kaip tas dramblys liekame prie tvoros manydami, kad kažko imtis ir padaryti tiesiog negalime. Vienus tokios mintys aplanko keliskart per dieną, kitus – tik sudėtingose situacijose. Psichologai jas vadina iracionaliais arba neigiamais kertiniais įsitikinimais.

Pirmą kartą kertinius įsitikinimus aprašė kognityvinės elgsenos terapijos žinovas, garsus JAV mokslininkas ir psichoanalitikas Aaronas T. Beckas. Anot jo, kertiniai įsitikinimai – tai giliai įsišaknijusios žmonių nuostatos apie save, kitus ir pasaulį. Dirbdamas su depresijos apimtais žmonėmis A. T. Beckas pastebėjo, kad jų mąstymas neatitinka realybės, t. y. šie žmonės linkę perdėtai niūriai ir pesimistiškai matyti save, kitus, dabartį ir ateitį.

Paprastai žmonės turi tiek teigiamų, tiek neigiamų įsitikinimų. Teigiami įsitikinimai gali būti: „esu simpatiška“ arba „kitais paprastai galima pasitikėti“. Tačiau, patyrus emocinį stresą, suaktyvėja neigiami kertiniai įsitikinimai, kurie priverčia jaustis dar blogiau. Tada gali pasirodyti, kad teisingi yra tokie teiginiai, kaip: „aš esu nevykėlis“, „manęs niekas nemyli“, „aš esu silpnas“, „aš niekam netinku“, „aš esu nekompetentingas“, „aš esu pasmerktas būti vienišas“ ir t. t. Jie gali trukdyti siekti karjeros aukštumų, užmegzti ilgalaikius santykius ir mėgautis visaverčiu gyvenimu.

Pasak gydytojos, vaikų psichologės ir pedagogės Marijos Montessori, pirmuosius šešerius gyvenimo metus vaikams būdingas vadinamasis „viską sugeriantis protas“. Vaiko protas tarsi kempinė instinktyviai sugeria informaciją iš aplinkos be jokių pastangų. Knygų apie depresijos gydymą autorius ir psichikos sveikatos švietėjas Douglasas Blochas teigia, kad informaciją vaikystėje sugeriame ja neabejodami ir nekritikuodami. Jei tėvai elgiasi su mumis netinkamai, mums nekyla klausimas: „Ei, kodėl taip yra?“ Mums paprastai atrodo, kad tėvai elgiasi teisingai, o kalti dėl tokio elgesio esame patys. Vaikas, augantis namuose su jį dėl kiekvienos smulkmenos kritikuojančiais tėvais arba nuolat nesutariantis su broliais ir seserimis, gali pradėti manyti, kad yra niekam tikęs. Žinutes iš aplinkos jis priima kaip neginčijamą tiesą. Be to, linkęs pats susigalvoti paaiškinimus, padedančius suprasti pasaulį: „aš gavau prastą pažymį, nes esu kvailas“ arba „aš turiu nedaug draugų, nes niekam nepatinku“. Vaikystėje susiformavęs įsitikinimas gali tapti kertiniu įsitikinimu apie save ir lydės visą gyvenimą. 


Straipsnio tęsinį skaitykite gegužės birželio Psichologija Tau numeryje 

Comments are closed.