Vieni žmonės įveiks ugnį ir vandenį, kad pasiektų savo tikslus. Kiti – mieliau eis pramintu keliu ar net pamins savo svajones, sekdami paskui autoritetą. Skirtingi asmenys turi skirtingą valią – gal ir gerai, nes kitaip paprasčiausiai susipeštume!

Per visą žmonijos istoriją žmogaus sąmoningo ir kryptingo elgesio varikliu buvo laikoma valia. Tiesa, pastarąjį šimtą metų psichologijos mokslas papildė ar net atsisakė valios sąvokos. Psichoanalitinės mokyklos doktrinoje jos vietą užėmė pasąmonės siekiai, konfliktuojantys su superego draudimais. Taigi žmogus liko atsakingas tik už šio konflikto stebėjimą. Bihevioristinėje psichologijoje viską lemia reakcijos į aplinkos stimulus, tad atsakomybė tenka išorei. Neurofiziologija aiškina mūsų elgesį tam tikrų neuromediatorių sąveika smegenų centruose, kurią koreguoti galime nebent psichiką veikiančiais vaistais. Ir tik humanistinė psichologija valiai skiria didesnį dėmesį, nes ji laikoma tiek pat svarbia, kaip ir laisvė rinktis.

Psichologijoje valia apibrėžiama kaip psichinė funkcija, palaikanti mūsų veiklos kryptį. Todėl svarbūs jos komponentai yra: suvokimas, ko tau reikia ir ko nori; numatomas ir suformuluotas tikslas, nes jis nulemia strategiją; priemonės, padedančios to tikslo siekti (taktika). Vis dėlto kartais poreikiai su norais nesutampa. Kodėl? Norai yra labai arti įgeidžių, jais lengva manipuliuoti reklama, o esant priklausomybėms norai gali užgožti net sveiką protą (dar vieną saldžią spurgą, dar vieną cigaretę, dar vieną taurelę, dar vieną statymą kazino, dar vieną kompiuterinį žaidimą!). Čia norai lengvai virsta įgeidžiais, nes orientuojamasi į momentinį malonumą ir impulsą, kas vėliau gali tapti liguistomis priklausomybėmis.

Tai, ko man reikia, labiau susiję ne su noru, o su suvokimu: man reikia įgyti išsilavinimą, pagerinti fizinę formą, taigi turiu nustoti tiek valgyti, rūkyti, gerti, privalau imti sportuoti ir pan. Čia veikia sveiko proto principas: galvok apie pasekmes, apie atsakomybę, apie tai, ko tau prireiks ateityje. Momentinis malonumas aukojamas dėl ateities naudos: dabar tau trūks spurgos, cigaretės, taurelės, jausi diskomfortą, bet pagalvok, kaip gerai jausiesi vėliau.

Dėl šios priežasties kasdienėje kalboje valia suprantama kaip pastanga priešintis momentiniams įgeidžiams ateities naudos labui: „ugdyk valią ir susilaikyk nuo malonumų“, „pasitelk valią ir nugalėk fizinius sunkumus tikslui pasiekti“. Dažniausiai pastebima, kad valia ugdoma sportuojant, kai kaskart padaroma vis truputį daugiau.

Apskritai Vakarų filosofija – tai kovos ir pergalės filosofija. Tačiau egzistuoja ir kitokia – Rytų filosofija, pagal kurią žmogui neverta laužyti savęs, kovoti su savimi, o vertingiau gyventi darniai su savo prigimtimi ir natūralia įvykių eiga. To moko ir daoizmas, ir dzenbudizmas. Šių doktrinų siūlomas principas: „atsiduok jūros bangoms, nekovok su jomis, ir jos tave nuneš į krantą“. Negalėdami ignoruoti nė vieno požiūrio, pabandykime pasižiūrėti, kaip valią išreiškia skirtingų tipų žmonės.


Plačiau skaitykite gegužės ir birželio žurnalo “Psichologija Tau” numeryje

Parašykite atsiliepimą