Artėjant svarbiam įvykiui, bandome nuspėti, kaip jausimės. Vis dėlto dažnai šios prognozės nuvilia.

Ar ko nors šiuo metu laukiate su džiugesiu ar baime? Kaip jausitės susitikę su seniai matytu draugu? Kaip pasirodysite pristatydami mėnesio rezultatus per susirinkimą? O gal nerimą kelia artėjantis vizitas pas stomatologą? Būtų nuostabu turėti krištolinį rutulį ir sužinoti iš anksto, kokia – maloni ar ne – patirtis laukia. Deja, vienintelė išeitis yra bandyti tai nuspėti remiantis turimomis žiniomis ir patirtimi. 

Vienas didžiausių žmonijos pranašumų yra unikalus gebėjimas planuoti ateitį. Evoliucija mums suteikė dovaną – itin išvystytas smegenis, kurios leidžia mąstyti abstrakčiai, planuoti, organizuoti ir priimti sprendimus dėl ateities. To negali joks kitas gyvūnas. Be abejonės, voverės geba kaupti maisto atsargas žiemai, o lokiai – susirasti irštvas, kuriose peržiemos, bet toks elgesys yra instinktyvus, o ne pačių gyvūnų sąmoningai pasirinktas ar kruopščiai suplanuotas. Vargu, ar kokia voverė nuspręstų šiai žiemai atsargų nekaupti arba, priešingai, sukaupti atsargų kelioms žiemoms į priekį.

Sąmoningai į ateitį orientuoti veiksmai yra išskirtinai būdingi tik žmogui. Mes galime numatyti tikslus, planuoti ir investuoti savo išteklius, įsivaizduoti, kaip gyvensime po metų ar dešimties. Dar daugiau – mes galime aukoti trumpalaikius malonumus, kad galėtume įgyvendinti ilgalaikius tikslus. 

Tačiau kokie bebūtų ištobulinti žmonių gebėjimai planuoti ateitį, yra ir blogoji viso šito pusė. Mintys apie rytojų gali gąsdinti. Įsivaizdavimas, kokių baisių pasekmių turės konkretūs veiksmai, gali stabdyti mus nuo naujų veiklų ir neleisti priimti sprendimų. Šitaip mūsų prognozės ir spėjimai gali atsisukti prieš mus pačius. Dauguma žmonių taip ryškiai ir aiškiai įsivaizduoja galimas nesėkmes, kad atsisako judėti pirmyn ir išbandyti naujoves.

Straipsnio tęsinį skaitykite lapkričio ir gruodžio „Psichologija Tau“ numeryje

Comments are closed.