Mes visi kokiu nors būdu esame susidūrę su atšaukimo kultūra. Kas tai? Kaip tai susiję su laisve, demokratija, socialiniu teisingumu ir kokias grėsmes ji kelia?

Per pastaruosius penkerius metus viešojoje erdvėje plačiai įsitvirtino atšaukimo kultūra (angl. cancel culture). Tai – socialinėse medijose plintantis judėjimas, kai socialines normas pažeidžiantis žmogus, verslo įmonė ar net visuomeninis reiškinys yra kolektyviškai „atšaukiamas“.

Atšaukimas dažniausiai pasireiškia viešu gėdinimu, pasmerkimu socialiniuose tinkluose, prekių ar paslaugų boikotu. Atšaukiamas žmogus dėl visuomenės spaudimo gali prarasti darbą, galimybes tęsti savo veiklą, o verslai – klientus. Jei atšaukimo kultūros taikiniu tampa socialinis reiškinys, jis gali būti pasmerkiamas ir pakeistas „nauja norma“. 

Tačiau atšaukimo kultūros įgyvendinami virtualūs „teismai“ nebūtinai sukelia vienodus padarinius tiems, kurie yra atšaukiami. 

Yra daugybė istorijų apie socialiniuose tinkluose „atšauktus“ žmonės, kurie po to dar ilgą laiką kentė patyčias, susidūrė su finansiniais ir psichologiniais sunkumais. Taip pat yra nemažai atvejų, kada „atšauktieji“, praėjus kuriam laikui, tęsė savo darbus (ir dažnai sėkmingai), sulaukė vartotojų ar sekėjų dėmesio ir net paramos.

Atšaukimo kultūra vertinama kontroversiškai – nors ji iš esmės skirta vykdyti socialinį teisingumą, kartais pati nėra visiškai teisinga. Nėra aiškių ir pastovių kriterijų, pagal kuriuos galima būtų nustatyti, kas turėtų būti atšauktas, o kas – ne. Atšaukimo padariniai taip pat nėra lengvai nuspėjami ir nebūtinai pelnyti bei proporcingi prasižengimo dydžiui. 

Atšaukimo kultūra demonstruoja, kad mes galime įgyvendinti socialinius pokyčius, keisti status quo, apginti nuskriaustuosius. Tačiau ar tikrai visada ją pasitelkiame kilniems tikslams? 

Žmonės atšaukdavo prekių ženklus, mąstymo konceptus ar bet kokius viešus asmenis dar tada, kai nebuvo termino „atšaukimo kultūra“. Ši kultūra – tai moderni kritikos forma: itin kompleksiška, daugiasluoksnė ir novatoriškai inicijuojama būtent internete. 


Straipsnio tęsinį skaitykite gegužės birželio Psichologija Tau numeryje

Comments are closed.