Ne veltui gyvūnus laikome savo šeimos nariais. Juos renkamės neatsitiktinai – dažnai jie būna panašūs į savo šeimininkus ne tik išvaizda, bet ir charakteriu.

Kelis tūkstančius metų šalia mūsų vaikšto, guli ar bėgioja dvikojai ir keturkojai augintiniai. Kartais jie tupi slaptose vietose, kartais laksto po butą ir valgo mūsų ruošiamą maistą. Dažniausiai jie – katės ir šunys, bet kai kas augina ir egzotiškesnių gyvūnų: vėžlius, šinšilas, atogrąžų papūgas. Garsusis dailininkas Salvadoras Dalí mėgdavo pasivaikščioti su skruzdėda, o Michaelas Jacksonas – su šimpanze. Kokį vaidmenį atlieka gyvūnai mūsų gyvenime? Ir kodėl išsirenkame būtent tokį, o ne kitą?

Tikriausiai banalu sakyti, kad šunų šeimininkai renkasi šuniukus, kurie primena juos pačius. Stebint juos, į akis krenta net dažnas išorės panašumas. Kartais atrodo, kad šeimininkai, rinkdamiesi augintinį, nesąmoningai žiūri, kad jis kažkuo primintų jų palikuonį – sūnų ar dukrą. Ne paslaptis, kad vieniši žmonės, auginantys šunis arba kates, dažnai kviečia juos valgyti sakydami: „Eikš, mamytė (tėvelis) tau pripylė valgyti.“ Kreipiniai „mano mažyle“, „mano pupytė“, „mano mielasis“ ir pan. aiškiai parodo, kad augintiniai atlieka mylimųjų arba vaikų vaidmenį. Gyvūnai padeda žmonėms jaustis reikalingiems, realizuoti savo tėviškus instinktus, suteikia saugumo jausmą ir leidžia priimti augintinių meilę, kurios galbūt nepavykdavo gauti iš savo tėvų, vaikų ar sutuoktinių. Tėvai ir vaikai dažnai panašūs savo išvaizda. Todėl natūralu, kad gyvūnus taip pat renkamės tuos, kurie savo snukio forma ir bruožais primena mūsų veidą. Pastebėta, kad žmonės, kurių veido proporcijos panašios, dažnai įsimyli vienas kitą iš pirmo žvilgsnio, o jų santuokos itin tvirtos. Todėl augintis, panašus į mus, gali atstoti ne tik kraujo giminaitį, bet ir mylimąjį: „Vos tik aš jį pamačiau turguje, supratau, kad mes skirti vienas kitam!“


Straipsnio tęsinį skaitykite lapkričio gruodžio Psichologija Tau numeryje 

Comments are closed.