Įprastas žmogiškas troškimas: užmezgant naujas pažintis būti palankiai priimtiems. Tačiau, deja, dažnai įstringame. Atrodo, kad aplinkiniai mus įvertina per greitai, pernelyg paviršutiniškai ir… neteisingai. Ar yra nesudėtingų būdų tai pakeisti?

Kartais gyvenimas pateikia staigmenų. Pavyzdžiui, vieną sykį pabendraujate su žmogumi ir jau atrodo, kad vienas kitą pažįstate „kaip nuluptus“. Bet nutinka ir priešingai. Tarkime, darbo pokalbyje ar neformaliame renginyje norite parodyti kurią nors savo asmenybės pusę, baigiate išsinerti iš kailio, o pašnekovas vis tiek mato jus taip, kaip jam patinka matyti. 

Tada norisi kartoti: „Ne, ne, ne, jūs viską ne taip suprantate“. Tą daryti vis garsiau ir atkakliau, kol galų gale – kad ir per jėgą – pavyks įgrūsti savo žinutę. Arba kol kuriam nors vienam trūks kantrybė.

Štai nepatogi tiesa, kurios nesinori girdėti: aplinkiniai retai kada mus mato toje pat šviesoje, kurioje matome patys save. Įvertinti kitą visiškai objektyviai nėra lengva. Pavyzdys – veido išraiškų skaitymas: žmonės gana gerai atpažįsta intensyviai išreikštas emocijas. Jie mato, kada pašnekovas išsigandęs, piktas, pasišlykštėjęs, nustebęs. Tačiau subtilius niuansus iššifruoti sunkiau. Veido išraiška, sufleruojanti „aš truputį nusivylęs tavo elgesiu“, praktiškai nesiskiria nuo išraiškos, kuri signalizuoja „aš visiškai nesu nusivylęs tavo elgesiu“.

Manome, kad mūsų reakcijos labai akivaizdžios. Galvojame, kad aiškiai pademonstravome savo poziciją ir išreiškėme, kaip jaučiamės. Tačiau neretai tai tėra iliuzija. Galime įsivaizduoti, kad esame atversta knyga, o aplinkiniai tuo metu gūžčios pečiais, kodėl mūsų elgesys toks mįslingas.

Ir tai dar ne viskas. Net jei iš tikrųjų komunikuojame labai aiškiai, mūsų veido išraiškos, žodžiai ir veiksmai bus apipinti interpretacijų. Visa tai priklausys tik nuo mūsų pašnekovo. Kiekvienas asmuo, su kuriuo bendraujame, turi savo mąstymo šablonus ir įsitikinimų sistemas. Žmonės linkę mūsų elgesyje matyti tai, ką tikisi matyti, ir ieškoti patvirtinimų šiems įsitikinimams. 

Tarkime, darbdavys iš anksto nusiteikęs, kad būsite tinginys (nes ankstesni darbuotojai šioje pozicijoje tikrai nepersistengė). Tad net visiški mažmožiai – ant biuro stalo paliktas neišplautas kavos puodelis ar entuziazmo trūkumas per rytinį susirinkimą – gali būti priimti kaip pavojaus ženklai: „Taip ir žinojau, kad jis viską darys atbulom rankom ir dės nulį pastangų.“

Panašias interpretacijas greičiausiai darote ir jūs. Pavyzdžiui, renginyje kalbatės su žmogumi ir pastebite, kad viduryje pokalbio jo dėmesys tarsi „atsijungė“. Kaip suprasite tokį elgesį? Galbūt pašnekovas nuobodžiauja ir laukia, kol pro duris įžengs įdomesnė asmenybė? Gal jis giliai apmąsto tai, kas buvo pasakyta? O gal nuklydo į svarstymus apie tai, kokią picą užsisakys grįžęs namo? 

Jūs negalite skaityti kito minčių, bet kažkokį paaiškinimą, tikėtina, vis tiek pasirinksite. Ir šis paaiškinimas, deja, gali visiškai nesutapti su realybe.


Straipsnio tęsinį skaitykite naujausiame liepos ir rupgjūčio Psichologija Tau numeryje

Comments are closed.