Kalbamės su psichologe dr. Aiste Pranckevičiene apie senėjimo iššūkius, jaunystės kultą ir būdus oriai sutikti laiko pokyčius.

Senėjimas – procesas, kurio neišvengsime nė vienas. Tačiau ar pastebėjote, kaip skirtingai laikas paliečia žmones? Vienas jau būdamas penkiasdešimties tarsi sudeda ginklus – ima mažiau rūpintis savimi, judėti, bendrauti, jo nebedomina pramogos, neberūpi nieko nauja išmokti. Kitas tokiu pat metu vis dar aktyviai sportuoja, mielai leidžia laiką su draugais, o jo galvoje knibžda idėjos apie naują veiklą ir neatrastus horizontus. Kas lemia šiuos skirtumus? Kokie iššūkiai kyla žmogui senėjant ir kaip juos sėkmingai įveikti? Apie tai kalbamės su psichologe dr. Aiste Pranckevičiene – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuromokslų instituto mokslininke, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos psichologijos katedros docente.

 

Senėjimą žmonės supranta skirtingai. Įvairiai aiškinama net ir tai, nuo kada pradedame senti. Ką reikėtų laikyti senėjimu iš biologinės perspektyvos?

Žmonės dažnai mąsto kategorijomis „jaunas – senas“, bandoma tarp šių kategorijų nubrėžti ribas, pavyzdžiui, nustatyti tam tikrą amžių, nuo kada „prasideda“ senatvė. Kalbant su žmonėmis dažnai tenka išgirsti, „va, po šešiasdešimties sugriuvau“ ar pan. Tačiau iš tikrųjų biologiškai senėjimas yra tolydus procesas, kuris vyksta nuolat, nuo pat gyvybės pradžios iki jos pabaigos, taigi net ir kūdikystėje, paauglystėje ar jaunystėje, kurias mes tradiciškai suvokiame kaip visiškai atskiras nuo senatvės.

Biologiniu požiūriu senėjimas yra nepaprastai sudėtingas procesas, lygiagrečiai vykstantis skirtinguose biologinės hierarchijos lygiuose. Molekulių lygmenyje senėjimas prasideda gerokai anksčiau, nei mes jį imame pastebėti. Su amžiumi kaupiasi DNR, kurioje saugomos genetinės instrukcijos organizmo raidai, funkcionavimui, pažaidos atkūrimui, kaupiasi šalutiniai normalaus metabolizmo produktai, keičiasi ląstelių charakteristikos, išnaudojami kamieninių ląstelių resursai, vyksta įvairūs biocheminiai pokyčiai. Praeina nemažai laiko, kol šie pokyčiai virsta raukšlele akies kamputyje ar žilu plauku, mažėjančiu regos aštrumu ir po truputį silpnėjančia klausa.

Deja, mokslas šiandien senėjimo proceso dar negali išsamiai paaiškinti, nėra žinoma, kurie tiksliai molekuliniai, biocheminiai ar fiziologiniai pokyčiai yra svarbiausi. Mokslininkai ieško už senėjimą atsakingų genų, tyrinėja biocheminius kelius, kurie paspartina ar sulėtina senėjimo procesą, studijuoja paveldimas genetines ligas, kuriomis sergant senėjama greičiau, tokiu būdu bandydami suprasti senėjimo mechanizmus, taip pat tiria ilgaamžius žmones, bandydami iš jų gyvenimo ir aplinkos charakteristikų išgryninti veiksnius, lemiančius ilgą ir kokybišką gyvenimą. Iki trečdalio mūsų senėjimo proceso ypatumų lemia mūsų atsineštas genetinis fondas, tačiau taip pat labai svarbi ir mūsų sveikata, persirgtos ir lėtinės ligos, gyvenimo būdas. Pavyzdžiui, rūkymas labai stipriai spartina biologinius senėjimo procesus.

Kas yra senėjimas iš psichologinės perspektyvos? Kaip jis pasireiškia?

Šis klausimas sudėtingas ir platus. Psichologijoje senėjimą galima tyrinėti įvairiais pjūviais. Pavyzdžiui, raidos psichologijoje senatvė paprastai apibrėžiama remiantis amžiaus kriterijumi, atskaitos tašku laikant 60–65 metus. Visgi šešiasdešimtmetis ir, tarkim, devyniasdešimtmetis žmogus greičiausiai bus labai skirtingi, todėl senatvės periodas dar skirstomas į ankstyvąjį (apie 65–75 metus), vidurinį (nuo 75 iki 80–90 metų) ir vėlyvąjį (daugiau kaip 90 metų).

Ankstyvuoju laikotarpiu asmuo dažniausiai išeina į pensiją, keičiasi socialinis statusas, tačiau fizinė sveikata ir funkcionavimo lygis paprastai yra gana geri. Viduriniu ir vėlyvuoju laikotarpiu nemaža dalis žmonių ima susidurti su įvairiais sveikatos iššūkiais, siaurėja socialinių kontaktų spektras, nes bendraamžiai po truputėlį iškeliauja Anapilin. Vėlyvosios senatvės periode didėja senatvinės demencijos rizika, gali tapti sunku gyventi savarankiškai, reikia daugiau artimųjų pagalbos.

Neuropsichologijoje senėjimo procesai dažnai tyrinėjami per kognityvinių procesų pokyčius. Bėgant metams, lėtėja informacijos apdorojimo tempas, sunkiau išmokti naujų dalykų, rasti naujų kūrybiškų problemų sprendimo strategijų. Tačiau toliau gerėja kalbiniai gebėjimai, gerai išlaikomi įgyti įgūdžiai. Vis dėlto kognityvinių funkcijų pokyčiai vyksta labai individualiai, taigi sakyti, kad visi vyresnio amžiaus žmonės yra lėtesni ar būtinai turi atminties sunkumų, būtų neteisinga. Žmogaus biologinis amžius nebūtinai atitinka jo funkcinį amžių, pavyzdžiui, septyniasdešimtmetis gali turėti greitą reakciją ir šiuo rodikliu aplenkti penkiasdešimtmetį.

Kalbant apie senėjimą iš psichologinės perspektyvos, taip pat svarbu apsibrėžti, apie kokį senėjimą mes kalbame: normalų (t. y. vidutinį, statistinį), patologinį ar optimalų. Kalbėti apie senėjimą apibendrintai nėra teisinga, nes žmonės sensta labai skirtingai, o apibendrinant šie individualūs skirtumai ignoruojami. Kalbėti apie patologiją, vadinasi, kalbėti apie ligas, o ne apie senatvę kaip tokią. Ligos yra tai, ko neturėtų būti, taigi tai neturėtų būti ir senatvės norma. Tad optimalus senėjimas turbūt yra ta sritis, apie kurią psichologai turėtų kalbėti daugiausia, mokyti ir skatinti žmones siekti būtent tokio senėjimo proceso. Žvelgiant iš šios perspektyvos, senėjimas yra susijęs su tam tikrais praradimais, tačiau jei žmogus turi vidinių psichologinių resursų, jo asmenybė brandi, per gyvenimą susikrovė socialinių žinių bagažą, jis gebės rasti balansą tarp senatvės atnešamų praradimų, iššūkių ir šio gyvenimo tarpsnio siūlomų atradimų bei išminties. Psichologiniu požiūriu, senatvė yra gebėjimo išlaikyti psichologinį stabilumą, integralumą, nepaisant kylančių iššūkių, laikas.

Su kokiais iššūkiais tenka susidurti žmogui senstant?

Senstant kylantys iššūkiai yra fiziniai (blogėjanti sveikata ar net esant gerai sveikatas mažėjantis fizinis pajėgumas), socialiniai (pasikeitęs socialinių kontaktų kiekis išėjus į pensiją, atskirai išsikraustę gyventi vaikai, todėl kyla poreikis iš naujo atrasti santykius poroje), psichologiniai (vienišumas, netektys, bėgančio laiko suvokimas ir savirefleksija, suvokimas, kad daug ko gyvenime jau nebus galima pakeisti), finansiniai (pasikeitusios pajamos, kurios verčia bent iš dalies keisti įprastą gyvenimo būdą), kognityviniai (mažėjantis kognityvinis lankstumas ir jausmas, kad sunku spėti su informacijos srautu ir technologijomis) ir dvasiniai (santykis su dvasingumu ir religija, nebūties reflektavimas, gyvenimo prasmės klausimai).

Sakant paprastai, senstant mažėja mūsų pajėgumai, todėl vyresniame amžiuje žmonės dažniausiai siaurina savo interesus, mažina veiklų skaičių ir tokiu būdu perskirsto savo turimą psichologinį rezervą, kad jis leistų efektyviai funkcionuoti likusiose srityse. Tačiau toms sritims, kurios lieka aktyvios ir svarbios, skiriama daug jėgų, pastangų ir entuziazmo. Sveiko senėjimo atveju veiklų kiekybę keičia kokybė. Pavyzdžiui, vyresniame amžiuje dažnai siaurėja žmonių, su kuriais bendraujama grupė, tačiau tie santykiai, kurie išlaikomi, paprastai intensyvėja ir gilėja. Būtent vyresni žmonės dažniau inicijuoja ir organizuoja šeimos šventes, kuria ir palaiko tradicijas, santykis su anūkais paprastai yra intensyvesnis, nei buvo auginant vaikus. Mažesnis veiklų skaičius leidžia vyresniems žmonėms rasti būdų prisitaikyti prie senatvėje kylančių iššūkių. Vyresniame amžiuje sulėtėja veiklos tempas, visus darbus atlikti užtrunka ilgiau, tačiau kai veiklų nėra daug, aiškiai sudėliojami prioritetai, darbai išdėstomi laike (pavyzdžiui, Kalėdoms ruoštis pradedama gerokai iš anksto), subjektyviai net nejuntama, kad kažkas pasikeitė ir pajėgumų trūksta.

Mūsų visuomenėje labai stiprus jaunystės ir kūno kultas. Kokius iššūkius jis kelia laimingam senėjimui?

Manau, kad iššūkiai yra du – būti matomam ir būti įvertintam. Būti matomam yra sunku, nes vyresni žmonės rečiau pakliūna ant žurnalų viršelių, tampa gyvenimo būdo laidų herojais ar įvaizdžio formuotojais. Kai kuri nors visuomenės grupė yra nepakankamai matoma, sunkiau pastebėti ir suprasti jos poreikius. Tačiau man atrodo, kad situacija šiek tiek keičiasi ir pasaulis po truputį atranda gražius ir įdomius vyresnio amžiaus žmones. Dar didesnė problema vyresniame amžiuje – galimybė būti įvertintam. Įvertintam ne dėl kažkokių formalių humanistinių paskatų, tokių kaip „visi žmonės yra geri ir vertingi“, o dėl to, kad tikrai kažką gerai išmanai, esi profesionalas, gali pasiūlyti sprendimą, turi unikalios patirties. Šiuo metu ne vienoje organizacijoje vadovai yra jaunesni už pavaldinius, skatinama lyderystę atiduoti jaunimui, kuris yra veržlus, inovatyvus, drąsus, tačiau dažnai ir neišnaudojantis to potencialo, kurį turi vyresni bendradarbiai. Amžius dažnai tampa kliūtimi rasti darbą, užimti vieną ar kitą poziciją ar tiesiog būti išklausytam.

Ar senėdami vyrai ir moterys susiduria su tomis pačiomis problemomis?

Senatvė atneša pokyčių abiem lytims. Keičiasi tiek vyrų, tiek moterų socialiniai ir šeimos vaidmenys, su lytimi susiję lūkesčiai. Tam tikra prasme vyresnis amžius vyrus ir moteris sulygina – pensininko statusas yra vienodas, išnyksta su lytimis susijusi socialinio statuso ir pajamų nelygybė. Iš vyro nebesitikima, kad jis bus šeimos maitintojas. Užaugus vaikams, moterims sumažėja atsakomybių už namų ūkį. Visgi net ir vyresniame amžiuje moterų statusas visuomenėje išlieka mažiau palankus. Vyresnio amžiaus moterys susiduria tiek su diskriminacija dėl amžiaus, tiek su diskriminacija dėl lyties. Todėl, nors moterys vidutiniškai gyvena ilgiau nei vyrai, jos dažniau jaučiasi nelaimingos, blogiau vertina savo gyvenimą, turi mažesnę motyvaciją gyventi ar kovoti, kai suserga sunkiomis ligomis.

Santuokoje pasitikti senatvės nešamus pokyčius tenka kartu su kitu žmogumi. Ar sutuoktiniams reikėtų atkreipti dėmesį į kokius nors senėjimo aspektus ir mokytis juos spręsti kartu?

Tiek santuoka, tiek senėjimas yra nuolatinis procesas – gyvenimo ir buvimo kartu procesas. Po truputėlį keisdamiesi patys, keičiame ir santykį su šalia esančiu žmogumi. Šis suvokimas, kad pokyčiai yra neišvengiami, ir atvirumas jiems, yra vienas pagrindinių laimingos santuokos veiksnių. Būtų naivu tikėtis, kad po trisdešimties ar keturiasdešimties gyvenimo metų šalia esantis žmogus bus nepasikeitęs nei fiziškai, nei psichologiškai. Taigi santuokoje visą laiką reikia iš naujo atradinėti savąjį žmogų.

Man labai patinka patarimas, kad poroje reikia nuolat ieškoti naujų būdų žaisti. Žaidimas šiuo atveju suprantamas plačiai, kaip veikla, kuri jungia, kurioje smagu būti kartu. Santykių pradžioje buvo smagu tiesiog vaikščioti susikibus už rankų, o vėliau gali būti smagu dažyti pirmojo būsto sienas, stebėti ropinėjantį vaiką, keliauti, kartu sportuoti, važiuoti grybauti ir t. t. Keičiantis gyvenimui, keičiasi ir žaidimai, tačiau svarbiausia, kad vis dar norėtųsi žaisti kartu. Geroji dalis yra ta, kad šis procesas vyksta kasdien ir mes turime pakankamai laiko prisitaikyti: kartu sulėtėti, kartu išlydėti vaikus, kartu vėl tapti tik moterimi ir vyru, o ne mama ir tėčiu. Ir jeigu dar iki senatvės buvo padėti tvirti santykių pamatai, sukurtas pasitikėjimas vienas kitu, pagarba ir draugystė, tai senatvėje ji tampa nepaprastai stipriu resursu, padedančiu ištverti senatvės negandas ir praradimus. Tvirtas šeimos ryšys yra savotiškas apsauginis buferis, kai vienam iš sutuoktinių kyla sveikatos problemų, išgyvenamos netektys ar reikia prisitaikyti prie gyvenimo pasikeitimų ar apribojimą.

Tai, apie ką tikrai nepakankamai kalbama, yra vyresnių žmonių seksualumas. Fizinis artumas ir seksualiniai santykiai yra svarbūs poros ryšiui ne tik jauname amžiuje, bet ir senatvėje. Ir kartais būtent šioje vietoje kyla daugiausia įtampų, nors apie jas nedrįstama kalbėti. Tradiciškai manoma, kad vyresnės moterys yra aseksualios, menopauzė siejama su lytinio gyvenimo pabaiga. Iš tiesų kai kurioms moterims dėl menopauzės sukeltų hormoninių pokyčių seksualiniai santykiai gali tapti nemalonūs ar skausmingi. Tačiau tai nėra norma, o problema, apie kurią vertėtų pasikalbėti su ginekologu ir pabandyti rasti sprendimą. Kartais tas sprendimas gali būti labai paprastas – tiesiog lubrikantų naudojimas santykių metu. Bėgant laikui, keičiasi ir vyrų seksualiniai poreikiai bei pajėgumas. Kartais jau moterims kyla nerimas ir įtarimai neištikimybe, jei partnerio seksualinis interesas mažėja. Nesvarbu, kokį amžiaus tarpsnį pora išgyvena, svarbu šeimoje išmokti atvirai kalbėtis apie savo poreikius, sunkumus, ieškoti fizinio artumo formų, kurios būtų tinkamos.

Dažnas žmogus senatvėje labiausiai bijo likti vienišas. Tačiau statistika rodo, kad būtent senyvame amžiuje žmonės labiausiai išgyvena vienatvę. Kodėl taip yra ir ką daryti?

Pirmiausia reikėtų apsibrėžti, kas turima galvoje, kai kalbama apie vienišumą. Vienišumas psichologijoje yra suprantamas kaip savijauta, o ne kaip kontaktų kiekis ar socialinio tinklo dydis. Pavyzdžiui, žmogus, kuris nesukūrė šeimos, gyvena vienas, gali puikiai jaustis, turėti platų kitokių kontaktų ratą, prasmingų, įtraukiančių veiklų, kuriose visiškai patenkina bendravimo ir artimumo poreikius. Toks žmogus jausis gyvenantis produktyvų gyvenimą, turintis gyvenimo tikslą. Ir priešingai, vyresnio amžiaus žmogus, kurį artimieji parsivežė gyventi į savo namus, gali jaustis visiškai vienišas, nors kasdien mato vaikus ir anūkus, bet santykiai su jais yra buitiniai ir formalūs.

Vienišumas savo biologiniu poveikiu kūnui prilygsta nuolatiniam lėtiniam stresui. Vieniši žmonės turi aukštus streso hormono kortizolio rodiklius. Tai neigiamai veikia imuninę sistemą, skatina uždegiminius procesus, didina širdies ir kraujagyslių ligų bei nutukimo riziką. Vienišumas neigiamai veikia ir kognityvinį funkcionavimą, didina Alzheimerio ligos riziką, blogina emocinę būseną.

Sumažinti vienišumą ir lengva, ir sunku. Sunku, nes vyresniame amžiuje siaurėja veiklų ir interesų, todėl prikalbinti vyresnį žmogų bandyti kažką naujo, prisijungti prie užimtumo grupelės, pradėti lankyti grupinius sporto užsiėmimus, nėra lengva. Imantis naujos veiklos ar atsidūrus nepažįstamoje aplinkoje, greičiausiai ryškiau pasijus senatvės sukelti pokyčiai – bus sunkiau prisitaikyti, išmokti, reikės daugiau fizinių ir psichologinių resursų, todėl tai kelia nemažą stresą. Bandant įtraukti vyresnio amžiaus žmogų į naujas veiklas pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas žmogų iš tikro domina, o tada padėti rasti grupelę, kursus ar veiklą, kur tai galėtų būti realizuota. Bandyti ir eksperimentuoti vyresniame amžiuje dažniausiai nėra tinkama strategija.

Kita vertus, vienišumo jausmą sumažinti padeda labai paprasti dalykai: paprastas pokalbis ir išklausymas, reguliarus skambutis, ryšių tarp šeimos kartų stiprinimas, bendravimas su anūkais, patarimo paprašymas ir leidimas vyresniam žmogui mus mokyti to, ką jis gerai išmano. Mes turime poreikį sietis su kitais ne vien dėl egoistinių paskatų, o todėl, kad mums labai svarbu būti naudingiems. Taigi bet kokia veikla, kuri leis vyresnio amžiaus žmogui pajusti, kad jis prasmingai prisideda prie savo šeimos ar bendruomenės gerovės, mažins izoliacijos ir vienišumo jausmą.

Kokie veiksniai žmogui padeda sveikai ir laimingai senti?

Sėkmingas senėjimas turbūt galėtų būti apibrėžiamas kaip bet kokiame amžiuje išlaikomas pasitenkinimas gyvenimu, įsitraukimas į įvairias veiklas, darbingumas, smalsumas ir augimas, gebėjimas kurti ir palaikyti darnius santykius, gera fizinė sveikata, prasmė ir darna su savimi bei transcendencija. Visa tai yra tiesiog kokybiškas, autentiškas kasdienis gyvenimas. Darniai būdami su savimi ir kitais kiekvieną dieną, laimingai ir senėjame. Taip, moksliniai tyrimai randa ryšių tarp šeiminės padėties ir laimingesnės senatvės – vedę žmonės, ypač vyrai, yra sveikesni ir laimingesni. Žmonės, kurie aktyviai užsiėmė profesine veikla, aktyviai naudojo savo kognityvinius gebėjimus, ilgiau juos išsaugo ir vyresniame amžiuje. Didesnį draugų būrį turintys žmonės taip pat yra laimingesni ir aktyvesni. Aktyvus sportas ir kitos stimuliuojančios veiklos padeda užtikrinti mūsų smegenų sveikatą ir sumažinti senatvinių ligų riziką. Tačiau visa tai tik to bendro kokybiško gyvenimo detalės. Jei aš šiandien turiu ką mylėti, kuo tikėti ir ką dirbti, kuriu ir branginu savo santykius ir sveikatą, gyvenimas man įdomus ir aš noriu jį patirti, senatvė tikriausiai tiesiog po truputėlį ateis ir švelniai apglėbs per daug apie ją negalvojant. Taigi pagrindinis patarimas – gyventi taip, kad būtumėte laimingi šiandien.

Su tuo susijęs ir kitas įdomus senėjimo psichologijos aspektas – subjektyviai suvokiamas amžius. Moksliniai tyrimai rodo, kad subjektyviai suvokiamas jaunesnis amžius yra susijęs tiek su geresne sveikata, didesniu aktyvumu, tiek su ilgesniu gyvenimu. Jaunesni jaučiasi laimingi žmonės, o juk elgiamės mes dažniausiai taip, kaip jaučiamės.

Comments are closed.