Kalbamės su psichologe dr. Aiste Pranckevičiene apie senėjimo iššūkius, jaunystės kultą ir būdus oriai sutikti laiko pokyčius.

Senėjimas – procesas, kurio neišvengsime nė vienas. Tačiau ar pastebėjote, kaip skirtingai laikas paliečia žmones? Vienas jau būdamas penkiasdešimties tarsi sudeda ginklus – ima mažiau rūpintis savimi, judėti, bendrauti, jo nebedomina pramogos, neberūpi nieko nauja išmokti. Kitas tokiu pat metu vis dar aktyviai sportuoja, mielai leidžia laiką su draugais, o jo galvoje knibžda idėjos apie naują veiklą ir neatrastus horizontus. Kas lemia šiuos skirtumus? Kokie iššūkiai kyla žmogui senėjant ir kaip juos sėkmingai įveikti? Apie tai kalbamės su psichologe dr. Aiste Pranckevičiene – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuromokslų instituto mokslininke, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos psichologijos katedros docente.

Senėjimą žmonės supranta skirtingai. Įvairiai aiškinama net ir tai, nuo kada pradedame senti. Ką reikėtų laikyti senėjimu iš biologinės perspektyvos?

Žmonės dažnai mąsto kategorijomis „jaunas – senas“, bandoma tarp šių kategorijų nubrėžti ribas, pavyzdžiui, nustatyti tam tikrą amžių, nuo kada „prasideda“ senatvė. Kalbant su žmonėmis dažnai tenka išgirsti, „va, po šešiasdešimties sugriuvau“ ar pan. Tačiau iš tikrųjų biologiškai senėjimas yra tolydus procesas, kuris vyksta nuolat, nuo pat gyvybės pradžios iki jos pabaigos, taigi net ir kūdikystėje, paauglystėje ar jaunystėje, kurias mes tradiciškai suvokiame kaip visiškai atskiras nuo senatvės.

Biologiniu požiūriu senėjimas yra nepaprastai sudėtingas procesas, lygiagrečiai vykstantis skirtinguose biologinės hierarchijos lygiuose. Molekulių lygmenyje senėjimas prasideda gerokai anksčiau, nei mes jį imame pastebėti. Su amžiumi kaupiasi DNR, kurioje saugomos genetinės instrukcijos organizmo raidai, funkcionavimui, pažaidos atkūrimui, kaupiasi šalutiniai normalaus metabolizmo produktai, keičiasi ląstelių charakteristikos, išnaudojami kamieninių ląstelių resursai, vyksta įvairūs biocheminiai pokyčiai. Praeina nemažai laiko, kol šie pokyčiai virsta raukšlele akies kamputyje ar žilu plauku, mažėjančiu regos aštrumu ir po truputį silpnėjančia klausa.

Deja, mokslas šiandien senėjimo proceso dar negali išsamiai paaiškinti, nėra žinoma, kurie tiksliai molekuliniai, biocheminiai ar fiziologiniai pokyčiai yra svarbiausi. Mokslininkai ieško už senėjimą atsakingų genų, tyrinėja biocheminius kelius, kurie paspartina ar sulėtina senėjimo procesą, studijuoja paveldimas genetines ligas, kuriomis sergant senėjama greičiau, tokiu būdu bandydami suprasti senėjimo mechanizmus, taip pat tiria ilgaamžius žmones, bandydami iš jų gyvenimo ir aplinkos charakteristikų išgryninti veiksnius, lemiančius ilgą ir kokybišką gyvenimą. Iki trečdalio mūsų senėjimo proceso ypatumų lemia mūsų atsineštas genetinis fondas, tačiau taip pat labai svarbi ir mūsų sveikata, persirgtos ir lėtinės ligos, gyvenimo būdas. Pavyzdžiui, rūkymas labai stipriai spartina biologinius senėjimo procesus.

Kas yra senėjimas iš psichologinės perspektyvos? Kaip jis pasireiškia?

Šis klausimas sudėtingas ir platus. Psichologijoje senėjimą galima tyrinėti įvairiais pjūviais. Pavyzdžiui, raidos psichologijoje senatvė paprastai apibrėžiama remiantis amžiaus kriterijumi, atskaitos tašku laikant 60–65 metus. Visgi šešiasdešimtmetis ir, tarkim, devyniasdešimtmetis žmogus greičiausiai bus labai skirtingi, todėl senatvės periodas dar skirstomas į ankstyvąjį (apie 65–75 metus), vidurinį (nuo 75 iki 80–90 metų) ir vėlyvąjį (daugiau kaip 90 metų).

Ankstyvuoju laikotarpiu asmuo dažniausiai išeina į pensiją, keičiasi socialinis statusas, tačiau fizinė sveikata ir funkcionavimo lygis paprastai yra gana geri. Viduriniu ir vėlyvuoju laikotarpiu nemaža dalis žmonių ima susidurti su įvairiais sveikatos iššūkiais, siaurėja socialinių kontaktų spektras, nes bendraamžiai po truputėlį iškeliauja Anapilin. Vėlyvosios senatvės periode didėja senatvinės demencijos rizika, gali tapti sunku gyventi savarankiškai, reikia daugiau artimųjų pagalbos.

Neuropsichologijoje senėjimo procesai dažnai tyrinėjami per kognityvinių procesų pokyčius. Bėgant metams, lėtėja informacijos apdorojimo tempas, sunkiau išmokti naujų dalykų, rasti naujų kūrybiškų problemų sprendimo strategijų. Tačiau toliau gerėja kalbiniai gebėjimai, gerai išlaikomi įgyti įgūdžiai. Vis dėlto kognityvinių funkcijų pokyčiai vyksta labai individualiai, taigi sakyti, kad visi vyresnio amžiaus žmonės yra lėtesni ar būtinai turi atminties sunkumų, būtų neteisinga. Žmogaus biologinis amžius nebūtinai atitinka jo funkcinį amžių, pavyzdžiui, septyniasdešimtmetis gali turėti greitą reakciją ir šiuo rodikliu aplenkti penkiasdešimtmetį.

Kalbant apie senėjimą iš psichologinės perspektyvos, taip pat svarbu apsibrėžti, apie kokį senėjimą mes kalbame: normalų (t. y. vidutinį, statistinį), patologinį ar optimalų. Kalbėti apie senėjimą apibendrintai nėra teisinga, nes žmonės sensta labai skirtingai, o apibendrinant šie individualūs skirtumai ignoruojami. Kalbėti apie patologiją, vadinasi, kalbėti apie ligas, o ne apie senatvę kaip tokią. Ligos yra tai, ko neturėtų būti, taigi tai neturėtų būti ir senatvės norma. Tad optimalus senėjimas turbūt yra ta sritis, apie kurią psichologai turėtų kalbėti daugiausia, mokyti ir skatinti žmones siekti būtent tokio senėjimo proceso. Žvelgiant iš šios perspektyvos, senėjimas yra susijęs su tam tikrais praradimais, tačiau jei žmogus turi vidinių psichologinių resursų, jo asmenybė brandi, per gyvenimą susikrovė socialinių žinių bagažą, jis gebės rasti balansą tarp senatvės atnešamų praradimų, iššūkių ir šio gyvenimo tarpsnio siūlomų atradimų bei išminties. Psichologiniu požiūriu, senatvė yra gebėjimo išlaikyti psichologinį stabilumą, integralumą, nepaisant kylančių iššūkių, laikas.


Straipsnio tęsinį skaitykite liepos ir rugpjūčio “Psichologija Tau” numeryje

Comments are closed.