Pasaulį užklupusi koronaviruso pandemija – bene didžiausia globali nelaimė nuo antrojo pasaulinio karo. Natūralu, kad kiekvieną žmogų šios grėsmės akivaizdoje aplanko nerimas, baimė ar net panika. Kaip su tuo susitvarkyti? Kaip išgyventi šį periodą adekvačiai ir sąmoningai? Į klausimus atsako psichiatras, psichoterapeutas, Vilniaus universiteto docentas Eugenijus Laurinaitis.
– Susiklosčiusi situacija tikrai įtempta. Kaip į ją reaguoti kuo ramiau, adekvačiau?
– Pirmiausia mums reikia atskirti nerimą ir baimę. Abu jausmai yra apie pavojų ateityje. Tačiau baimė yra apie pavojų, kurį žinau. Tai konkretus, numatomas pavojus, kurį suprantu ir galiu jo išvengti. Tuo metu nerimas yra apie pavojų, kurio aš nepažįstu ir negaliu kontroliuoti. Čia prasideda visiškai kiti procesai, nes nerimą aš pats susifantazuoju. Tam tikri baimės pakurstyti veiksmai gali būti naudingi. Galiu neiti ten, kur pavojinga, nebendrauti su žmonėmis, kurie gali būti užsikrėtę. Bet kai kalbame apie nerimą, tai čia jau jokie išoriniai faktoriai praktiškai neveikia. Tik įsijungia mūsų nevaldoma fantazija. Kas gali padėti? Pakankamai dažna, tiksli, sąžininga informacija. Manau, kad kol kas Lietuvoje visi su siaučiančiu virusu susiję įvykiai pakankamai atvirai ir aiškiai pranešami. Kitas klausimas – ką žmonės skaito, girdi ir kuo tiki. Noras netikėti valdžia yra labai dažnas dalykas. Tačiau aš galvoju, kad turime pakankamai įvairios ir patikimos informacijos. Reikėtų ja domėtis ir pasitikėti. Tik neskaityti visą dieną ir nervintis, o sužinoti tiek, kad galėtume adekvačiai orientuotis aplinkiniame pasaulyje. Tokiu atveju galima pakankamai efektyviai nerimą paversti baime. O baimė mums pasakys, ką esamoje situacijoje daryti ir ko nedaryti – plautis rankas, dezinfekuoti jas išėjus į lauką ir grįžus namo, dezinfekuoti paviršius. Tai tikrai konkretūs patarimai, kurie turėtų mūsų baimę, o kartu ir riziką susirgti, mažinti. Taigi, mūsų tikslas yra nevaldomą nerimą paversti baime, kurią galime kontroliuoti ir ja vadovautis, kad apsisaugotume.
– Ką daryti, jei žmogus pajunta, jog jį užvaldė nerimas, jis nebegali atsitraukti nuo informacijos šaltinių, ima prastai miegoti, nebegali susikaupti ir užsiimti savo reikalais?
– Jeigu yra galimybė, reikia kreiptis į profesionalus. Pats žmogus su šituo vargu ar ką nors efektyvaus gali padaryti. Šiuo metu profesionalūs psichologai ir psichoterapeutai konsultuoja telefonu ir kitomis ryšio priemonėmis ir gali padėti žmogui neišeinant iš namų pagerinti savijautą.
– Jei jums paskambintų žmogus, esantis panikoje, ką patartumėte daryti?
– Visų pirma pradėti reguliuoti sąmoningai kvėpavimą. Įkvėpti per keturis skaičius ir įkvėpti per keturis skaičius bei palaikant pauzę po iškvėpimo. Šitaip pakvėpuoti reikia mažiausiai 5-10 minučių. Tai – vienas efektyviausių būdų sustabdyti panikos priepuolį. Tai nepašalina panikos priežasčių, bet patį priepuolį nuima. Be to, žmogus, žinodamas, kad gali sukontroliuoti paniką, žymiai mažiau jaudinasi. Nes didelę dalį baimės sukuria ir panikos priepuolio laukimas.
– Kaip atskirti, ar jaučiamas nerimas vis dar yra sveikas, adekvatus, ar jau reikėtų ieškoti pagalbos?
– Jeigu nerimas netrikdo kasdieninės veiklos, bendravimo su artimaisiais, darbų, tuomet dėl jo labai rūpintis nereikia. Bet jeigu nerimas išveda mane iš pusiausvyros, sutrikdo rutiną, neleidžia atlikti kasdienių užduočių, pavyzdžiui, apsunkina darbą iš namų, tai jau yra momentas, kur reikia ieškoti pagalbos.
– Šiuo metu dažnai girdime „susitaikykite su tuo, ko negalite pakeisti“, „nepanikuokite dėl neišvengiamybės“. Ar iš tiesų žmogui įmanoma susitaikyti su neišvengiamybe ir kaip tai padaryti?
– Sąmoningame lygyje įmanoma. Apie tai kalba Rytų išmintis, kuri sako: Viešpatie, duok man jėgų padaryti, ką galiu, duok man proto nedaryti, ko negaliu ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito. Bet kai kalbame apie nesąmoningą minčių lygį, kur jaučiu pavojų, bet neturiu galimybės daryti jam įtakos, mano panika įsijungia labai greitai. Čia reikia gerai įsisąmoninti – tai, ką galiu pakeisti, apsisaugoti, reikėtų ir padaryti, o dėl to ko negaliu pakeisti, neturėčiau ir panikuoti. Sustabdyti šitos masinės pandemijos joks pavienis žmogus negali ir dėl to nereikia apie tai net galvoti. Mūsų galioje – tik laikytis visų nustatytų apsaugos priemonių. Bet čia iškyla kita problema. Kol vieni panikuoja, kiti apskritai nesirūpina. Šiandien ryte policija gavo 255 pranešimus apie saviizoliacijos nesilaikymą. Ką tai reiškia? Kad tie žmonės nesuvokia atsakomybės už savo ir kitų gyvybes. Jie mano, kad prasirgs lengvai ir nieko baisaus nenutiks. Bet kad jie sutiks žmogų, kuriam šis virusas reikš mirties nuosprendį, jie nepagalvoja. Akivaizdu, kad mums visiems reikia labai aiškiai suprasti tas sąlygas, veiksmus ir priemones, kurių dabar turime laikytis. Tai yra visiškai nauja ne tik mums, bet ir visam pasauliui. Turime mokytis gyventi pasikeitusiomis sąlygomis, nes jeigu nesimokysime mūsų liks gerokai mažiau.
– Kalbant apie saviizoliaciją, žmonės susiduria su įvairiais iššūkiais. Pavyzdžiui, gyvenantys vieni pasijunta vieniši, atskirti. Kaip jiems palengvinti šią būseną?
– Jeigu žmogus buvo vienišas iki šiol, tai dabar skina savo gyvenimo būdo vaisius. Dabartinė situacija yra tarsi chemikalai, kuriais užpylus foto juostelę išryškėja esamas vaizdas. Pamatome tai, į ką nenorėjome kreipti dėmesio, tačiau kas visuomet buvo. Vienatvė – vienas iš tų išryškėjančių vaizdų kai kurių žmonių kasdienybėje. Antrą vertus, kai matome realų vaizdą, galime imtis veiksmų jam pakeisti. Galime griebti telefonus į rankas, skambinti žmonėms, su kuriais ilgą laiką nebendravome, bandyti atkurti ir stiprinti ryšį. Gal šita krizė bus kelias iš vienišumo į kontaktą, bendravimą. Dabar, kai žmonėms baisu, bendravimas yra itin svarbus.
– Yra ir kita izoliacijos pusė – tiems, kurie gyvena šeimose, gali tapti sunku išbūti kasdien kartu. Pavyzdžiui, penkių asmenų šeimai dviejų kambarių bute karantinas gali tapti iššūkiu…
– Šito iššūkio matau tik pozityvius aspektus. Žmogui reikia galiausiai išmokti būti su savimi, rasti sau įdomius užsiėmimus. Ir čia galime pasimokyti iš vaikų. Jie moka žaisti. Mokykimės iš jų ir mes to, ką pamiršome. Būdami namuose ne pykimės, o žaiskime kartu. Yra senas kinų hieroglifas, kuris tuo pat metu reiškia du dalykus – nelaimę ir galimybę. Taigi, kiekvienoje krizėje yra galimybės teigiamiems pokyčiams.
– Iš tiesų ar jaučiate, kad žmonės naudojasi tomis galimybėmis, vienijasi?
– Ačiū Dievui Lietuvoje dabar ryškėja toks susivienijimas, kokį atsimenu dar iš 1989 metų judėjimo už laisvę pradžios. Kai visi vieni kitiems padėdavo, kuo galėdavo. Mes gyvendami visai netoli Seimo rūmų virėme žmonėms didžiulius katilus sriubos ir nešėme valgyti. Visi padėjo, kaip įmanydami. Galvoju, kad panašiai darosi ir dabar. Žmonės rašo skelbimus ir talpina savo laiptinėse, klausdami, kam iš sergančių ar senyvų kaimynų reikia atnešti maisto. Mačiau raginimą kiekvieną dieną 7 valandą vakaro atsidaryti langus ir paploti mūsų dirbantiems medikams. Tai labai gražios iniciatyvos, rodančios, kokie vieningi iš tiesų esame. Dabar tiesiog būtina palaikyti vieniems kitus.
– Koks būtų jūsų patarimas, palinkėjimas žmonėms šioje sudėtingoje situacijoje?
– Tai yra nauja situacija mums visiems ir ieškoti išeičių iš savo būsenos turime visi ir kūrybingai. Linkiu visiems aiškiai sau pasakyti – šitai atėjo ir praeis, viskas turi pradžią ir pabaigą. Todėl mums reikia tiesiog laukti, jei nieko negalime pakeisti. O pakeisti negalime. Taigi, laukime.
Comments are closed.