Gėdos jausmas yra universalus, dažnai lydintis mus nuo vaikystės – ir jis kenkia smarkiau, nei dauguma suvokiame. Ką daryti, kad gėda nebevaldytų mūsų gyvenimo, net jei su ja gyvenome metų metus?

Būkime atviri: galime iki užkimimo tvirtinti, jog mums nesvarbi kitų nuomonė, tačiau kiekvienas esame patyręs viešos gėdos jausmą, persmelkiantį iki pirštų galiukų. Kažkas tokiomis akimirkomis jaučiasi kaip perlietas karštu vandeniu. Kažkam norisi prasmegti skradžiai žemę. Turbūt visi sutiks – gėda yra skausmingas patyrimas, su kuriuo norėtųsi susidurti kuo rečiau.

Vis dėlto, jei pažvelgsime kitu aspektu, galbūt evoliucine prasme gėdos jausmas turėjo ir naudingą funkciją? Gėdą galima vadinti izoliuojančiu, nuo žmonių atskiriančiu jausmu – norėdami to išvengti, tikėtina, stengsimės laikytis grupės normų. Net jei sakome, kad esame individualistai, iš tiesų mumyse giliai įsišaknijęs noras būti bendruomenės dalimi – nuo senų laikų smegenys atskyrimą nuo būrio interpretuodavo kaip pražūtį. Taigi savęs plakimas ir žinojimas, kurių ribų negalima peržengti, galėjo nemažai pasitarnauti norint pritapti (ir išlikti!).

Tačiau nauji tyrimai rodo, kad gėda nėra atsakymas, kurio ieškome. Šiandieninis žmogus, kurio identitetas glaudžiai susietas su gėdos jausmu, grumiasi nesibaigiančioje kovoje su savimi. Viena vertus, nuolatinis gėdos jausmas gali skatinti kišti galvą į smėlį, pasislėpti, pasistatyti apsauginius barjerus. Kita vertus, žmogus jaučia stresą, kad slėpdamasis taps nesvarbus ir nereikšmingas – ištirps drąsių, savimi pasitikinčių žmonių minioje. Naujausi duomenys patvirtina, jog gėda silpnina pasitikėjimą savimi, iškreipia pasaulio suvokimą ir skatina destruktyvų elgesį, tokį kaip lošimas ar priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas.


Straipsnio tęsinį skaitykite sausio ir vasario “Psichologija Tau” numeryje.

Comments are closed.