Pasaulį apėmusi pandemija tapo iššūkiu kiekvieno žmogaus gebėjimui valdyti emocinę savijautą ir teikia įžvalgų, kaip su jomis tvarkytis ateityje. 

Lietuvą apėmusi koronaviruso COVID-19 pandemija dramatiškai pablogino žmonių emocinę būseną. Žmogaus studijų centro kovo pabaigoje atliktas Lietuvos emocinio klimato tyrimas parodė, kad patiriančių nerimą Lietuvos gyventojų padaugėjo beveik pustrečio karto (nuo 26,1 iki 64,3 proc.), liūdesį – daugiau nei du kartus (nuo 21,9 iki 46,8 proc.), pyktį – beveik dvigubai (nuo 19,8 iki 35,6 proc.). Tikra duobė! Ar galime šioje situacijoje labiau kontroliuoti savo emocijas, išlaikyti ramybę ir sveiką protą? Taip, tačiau šia galimybe nedažnas moka pasinaudoti.

Ramus panikos kontekste? Kodėl gi ne!

Esame ne tik pakliuvę į pavojų, bet ir ilgą laikotarpį esame bombarduojami neigiama informacija iš įvairiausių šaltinių. Žmonės nėra pasirengę, ką daryti su tokia gąsdinančios informacijos griūtimi, kuri gali būti pagrįstai pavadinta „informacine baimės pandemija“. Ar gali mūsų emocinė būsena būti kitokia? Kalbant su nerimo apimtais žmonėmis, stebina keli dalykai, kurie tikrai jiems nepadeda suvaldyti neigiamų emocijų. Pirma, daugeliui atrodo natūralu, dar daugiau – tiesiog būtina nerimauti, bijoti arba pykti ant visų, kurie kažką daro dėl viruso suvaldymo arba „nieko nedaro“, arba „ne taip daro“. Jei mums tai atrodo natūralu ar neišvengiama, mes greičiausiai ir toliau virsime neigiamų emocijų katile net neieškodami galimybės jaustis kitaip. Taigi, siekiant suvaldyti savo neigiamas emocijas, vartus atidaro leidimas sau jaustis gerai. Antra, dauguma žmonių nepastebi, kaip jie patys (ne pandemija!) paleidžia savo emocijų „gamybos mašinėlę“ ir patys vėliau jos nebesuvaldo. Kodėl taip sakau? Emocijos nepriklauso išorei. Jos yra mūsų pridedama prie realybės dalis, jos – mūsų kūryba. Tai mes, o ne kas kitas prie įvykių priklijuojame skirtingas emocijas. Vieni – liūdesį, kiti – pyktį, treti – nerimą. Emocijos yra mūsų greitai vykstančių procesų, akimirksniu pralekiančių minčių rezultatas, todėl mažai pastebime, kaip tai įvyksta. Tačiau jų rezultatą – emocijas – jaučiame visu kūnu. Kartais jos gali tiek sustiprėti, kad pradeda visiškai kontroliuoti tolesnį mūsų mąstymą, elgesį ir sukelia dar stipresnių emocijų. 

Trumpa istorija apie mano vieną jautrią klientę ir jos skrydžių baimę. Prieš kelerius metus, neseniai sudužus lenkų prezidento lėktuvui, ji atsidūrė lėktuve, kuriam prieš leidžiantis Amsterdame dėl neaiškių priežasčių teko kelis kartus sukti ratus virš oro uosto, kelis kartus lėktuvą stipriai purtė turbulencijos, nusileidimas dėl stipraus vėjo buvo staigus ir grubus. Mergina iš lėktuvo išlipo visa šlapia nuo prakaito. Atrodo – viskas baigėsi gerai, galima pasidžiaugti ir užmiršti nemalonumus. Tačiau įvyko priešingai – nuo tada kiekvienas skrydis lėktuvu jai – tikras išbandymas, lydimas panikos atakos, besidaužančios širdies ir šalto prakaito. 

Kaip ji pagimdė savo skrydžio baimę? Labai paprastais dalykais – savo mintyse vaizdingai susiejo lėktuvo krestelėjimus su matytomis kraupiomis sudužusio lėktuvo nuotraukomis, paleido minčių fabrikėlį, šnabždantį, kad nedidelis judesėlis jau yra lėktuvo kritimo pradžia, o besidaužanti krūtinėje širdis tiesiog įrodo, kad vyksta kažkas baisaus! 

Su nerimu ir baime COVID-19 metu vyksta kažkas panašaus: prie baisių vaizdų iš Italijos mūsų nerimastingas protas priskiria faktą, kad ir Lietuvoje jis yra, ir iš to padaro išvadą, kad mums asmeniškai gresia mirtinas pavojus. 


Straipsnio tęsinį skaitykite gegužės birželio Psichologija Tau numeryje

Comments are closed.