Itin jautrūs asmenys susiduria su daugybe iššūkių, tačiau taip pat turi neįkainojamų pranašumų.
Visi žmonės yra skirtingai jautrūs. Vienas gali miegoti virš galvos vykstant statyboms, kitą erzina iš už kilometro atsklindantis judrios gatvės garsas. Skirtingai jautriai reaguojame į viską: garsus, šviesą, spalvas, emocingus pokalbius, situacijas, gyvenimo pokyčius. Tačiau kai kurie asmenys gamtos apdovanoti ypatingu jautrumu. Jie susiduria su dideliais sunkumais, tačiau kartu turi gebėjimų, nebūdingų paprastam žmogui.
Apie itin jautrius asmenis daugiau kalbėti pradėta 1996 metais. Viena pirmųjų juos aprašė psichoterapeutė Elaine N. Aron. Ji teigia, kad labai jautriam žmogui būdingos keturios savybės, apibrėžiamos santrumpa DOES:
- Depth (liet. gylis) – gilus informacijos suvokimas, labiau gilinantis į situaciją;
- Overstimulation (liet. perdėtas stimuliavimas) – lengviau nei kitiems žmonėms atsirandantis persikrovimas informacija;
- Empathy (liet. empatija) – lengviau susiformuojanti emocinė reakcija ir empatija;
- Sensitive (liet. jautrumas) – subtilesnis pasaulio suvokimas, artimas terminui „intuicija“.
E. Aron duomenimis, prie itin jautrių asmenų gali būti priskiriami apie 20 proc. žmonių, o dar apie 20 proc. turi šią savybę išreikštą saikingai.
Ką reiškia būti itin jautriam
Pasakymas „šis žmogus jautrus“ nėra naujas ir taikomas įvairiais atvejais: ir kai moteris lengvai pravirksta žiūrėdama melodramą, ir kai vaikas neleidžia gydytojui prie savęs prisiliesti fonendoskopu. Galima pasakyti, kad plačiąja prasme bet kuris padaras jautrus, kol gyvas.
Tačiau terminas „itin jautri asmenybė“ reiškia labai konkrečią savybę – jautrumą apdorojant sensorinę informaciją. Reikėtų suprasti, kad ne itin jautrus asmuo informaciją apdoroja greituoju būdu, o itin jautrus – lėtuoju.
Greitasis būdas apdoroti informaciją gali būti pavaizduotas tokia schema: matau / girdžiu → suvokiu, su kokiu objektu turiu reikalą → suteikiu suvokimui prasmę → reaguoju emociškai → imuosi veiksmų / susilaikau nuo veiksmo.
Pavyzdys: matau kalendoriuje, kad artėja gimtadienio data → suvokiu, kad artėja gimtadienis → suteikiu tam prasmę „gimtadienis yra linksmas įvykis, o su draugais bus dar linksmesnis“ → kviečiu draugę.
Lėtąjį informacijos apdorojimo būdą galima pavaizduoti tokia schema: matau / girdžiu → suvokiu, su kokiu objektu turiu reikalų → suvokiu objekto detales → suvokiu papildomas objekto detales → suteikiu situacijai prasmę → reaguoju emociškai → reaguoju į numatomas kitų emocijas → pasveriu, ar man to nebus per daug → susilaikau nuo veiksmo / imuosi veiksmų.
Pavyzdžiui: matau kalendoriuje, kad artėja gimtadienio data → suvokiu, kad artėja gimtadienis → suteikiu tam prasmę „gimtadienis yra linksmas įvykis, o su draugais bus dar linksmesnis“ → suvokiu, kad ne visi mano draugai mėgsta vieni kitus → suvokiu, kad teks daug bendrauti ir stengtis visus pralinksminti → numanau, kad tam reikės daug pastangų ir išvargins emociškai → susilaikau nuo gimtadienio organizavimo.
Kaip matote, itin jautrus žmogus skiria gerokai daugiau laiko informacijai surinkti ir apdoroti. Jo smegenys daugiau laiko gilinasi ir detalizuoja informaciją, suteikdamos didesnę reikšmę savo ir kitų žmonių emocinei sąveikai.
Kuo čia dėta ekstraversija ir introversija?
Nuo Carlo Jungo laikų žinoma, kad vieni žmonės suteikia didesnę reikšmę objektyviam, išoriniam pasauliui ir yra vadinami ekstravertais. Kiti žmonės didesnę reikšmę teikia savo subjektyviam požiūriui, vidiniam pasauliui, ir vadinami introvertais. Tradiciškai ekstravertus įsivaizduojame kaip labiau socialius, komunikabilius, bendraujančius ir atvirus. O introvertus – uždaresnius ir drovesnius vienumos mėgėjus. Ar „itin jautrūs asmenys“ – tiesiog kitas introverto pavadinimas?
Ne. Itin jautrių žmonių yra ir tarp ekstravertų, ir taip introvertų. Apie 30 proc. jautruolių yra ekstravertai. Tačiau itin jautrūs asmenys labiau linkę susilaikyti nuo bendravimo, jei susiduria su neigiama aplinkos reakcija. Pavyzdžiui, itin jautrus vaikas, atėjęs į pirmą mokyklos klasę, išsigąsta vaikų skleidžiamo triukšmo, žmonių gausos. Jį akina dienos šviesos lempos ir iš tualeto sklindantis nemalonus kvapas. Kai kuris kitas vaikas jį pastumia, jis nereaguoja iš karto, o sustingsta, bandydamas suprasti, kodėl tai įvyko. Jis tarsi iškrenta iš linksmo mokyklinio šurmulio. Todėl mokytojams ir kitiems ne itin jautriems vaikams iš šalies gali pasirodyti, kad toks vaikas yra atsiskyręs, keistas, bailus, drovus ar individualistas.
Visi šie apibūdinimai dažniausiai vertinami neigiamai. Itin jautrus vaikas tai supranta, todėl ima elgtis atsargiai ir paprastai atsitraukia nuo situacijos, kad galėtų šią informaciją „suvirškinti“. Kiti vaikai dažniausiai greitai jį pamiršta ir užsiima kitais reikalais arba bando itin jautrų vaiką pašiepti, pastumti, pasijuokti iš jo. Toks vaikas ima laikytis atokiau ne dėl to, kad būtų kitoks, keistas, drovus ar bailus. Jis tiesiog subtiliau ir ilgiau išjaučia ir permąsto tai, kas vyksta. Jei jis susiranda panašaus jautrumo draugą ar keletą draugų, tarp jų nusistovi visiškai rami, normali ir linksma draugystė. Joje išnyksta ir „keistumas“, ir „arogancija“, ir menamas „bailumas“. Su giliu introvertu ar autistu būtų visiškai kitaip. Jis ir tarp kitų vaikų, ir artimai draugaudamas būtų linkęs į savotišką, subjektyvią įvykių interpretaciją, elgtųsi keistai ir nenusakomai.
Jei tėvai itin jautrius vaikus augina nepalankiomis sąlygomis – emociškai atstumia, perdėtai globoja, neleidžia saugiai prisirišti ir anksti palieka vienus, užkrauna įsipareigojimais ir suteikia įžeidžiančias etiketes („jautruolė“, „lepūnėlis“, „mėmė“, „pasikėlęs“) – jautrus vaikas suaugęs susiduria su didelėmis emocinėmis problemomis. Jeigu to nėra ir tėvai priima bei palankiai reaguoja į didelį savo vaiko jautrumą, jis auga be socialinės atskirties, neužsislopina ir nevengia bendrauti. Palankomis auklėjimo sąlygomis iš tokio vaiko gali netgi užaugti jautrus ir užjaučiantis lyderis.
Žinoma, tarp tipiškų introvertų ir turinčių autizmo sindromą žmonių taip pat itin daug jautrių asmenų. Tačiau kalbėdami tik apie išorinį požymį – polinkį būti vienam ar polinkį bendrauti – mes tampame per daug paviršutiniški ir negalime suprasti esminių itin jautraus žmogaus elgesio priežasčių. Toks asmuo nevengia bendrauti, jis tiesiog jautriau reaguoja į atstūmimo ir perkrovos stresą nei kiti. Todėl jis stengiasi nepatekti į situacijas, kurioms esant tai gali pasikartoti. Itin jautrus asmuo jautriai stebi ir pastebi pašnekovo veido išraiškas – juk jam reikia užbėgti už akių savo emociškai užaštrintai empatijai. Jis turi numatyti, kada pašnekovo reakcijos jam bus per daug.
Kai kurie tyrimai atskleidė, kad, žiūrint į emocingų žmonių veidų nuotraukas, itin jautrių asmenų „veidrodiniai neuronai“ (susiję su empatija) reaguoja gerokai stipriau nei kitų žmonių.
Didelis jautrumas – gamtos dovana
Prieikite prie bet kokio akvariumo ir pabelskite į stiklą. Beveik viso žuvys sureaguos iš karto. Bet dažniausiai viena jų liks vietoje. Itin didelis jautrumas būdingas ir gyvūnams. Daugiau nei tarp 100 jų rūšių (įskaitant ir vaisines museles, ir žuvis) atstovų galima rasti ir itin jautrių padarų. Bendra jų elgesio savybė ta pati: prieš veikdami jie daro pauzę, tikrina, stebi ir galvoja. Tai, kas gali pasirodyti kaip neurotiškumas – polinkis į irzlumą, depresiją ir nerimą – nėra itin jautraus individo prigimtinė savybė, o išmoktos patirties rezultatas. Tarkime, tyrinėtojas S. Suomi aprašo nedidelę šunbezdžionių rezusų grupę, kuriai nuo pat gimimo buvo būdingas tam tikras užsislopinimas. Paaiškėjo, kad streso sąlygomis jos atrodydavo labiau prislėgtos ir nerimastingos nei kitos. Tyrimai atskleidė, kad tuo metu jų smegenyse susidarydavo mažiau serotonino – neuromediatoriaus, siejamo su gera nuotaika ir saugumo jausmu. Nustatyti net genetiniai pakitimai, dėl kurių streso metu jų smegenys pamažina serotonino išsiskyrimą ir didina polinkį į depresiją. Analogiškos savybės būdingos ir itin jautriems žmonėms.
Tačiau kaip itin jautrioms asmenybėms pavyko prisitaikyti ir išgyventi, kai evoliuciškai išlieka tik stipriausi? Atsakymas – jautrumas ne tik sukelia sunkumų, bet ir yra didelė gamtos dovana. Greičiausiai prieš tūkstančius metų itin jautrūs žmonės buvo naudingi išlikimui. Jie sugebėjo geriau pastebėti subtilius skirtumus, pavyzdžiui, kokį naują maistą galima valgyti drąsiai, o kokio ne, kokių pavojų geriau vengti, o kas nepavojinga. Įsivaizduokime, kad gentis miško aikštelėje visą naktį švenčia sėkmingą medžioklę. Kas bus geresnis sargybinis – mažiau jautrus garsams ir pavojams ar tas, kurio klausa ir akys nuolat filtruoja visus sklindančius garsus ir matomus vaizdus? Jeigu turėtumėte skirti dieninę ir naktinę sargybą, kurį asmenį rinktumėtės, kad budėtų naktį? Tą, kuris ramiai ir lengvai užknarkia, ar tą, kuris ilgai neužmiega ir reaguoja į kiekvieną trakštelėjimą?
Luominė visuomenė ne veltui susiskirstė į „valdovus-karius“ ir „žynius-patarėjus“. Žinoma, kad itin jautrus asmuo drąsų ir ryžtingą politinį sprendimą vargu ar priims. Tačiau milžiniška profesijų įvairovė – šamanai, advokatai, bankininkai, valdovų patarėjai – nuolat papildydavo savo gretas dėl tų žmonių palikuonių, kurie nuo mažens mokėjo analizuoti, svarstyti ir reaguoti į smulkmenas, o ne pulti kuo greičiau veikti. Menininkų, sugebančių jautriai pastebėti žodžio, vaizdo ir garso grožį, vardai išliko istorijoje greta garsių karvedžių ir narsių karių vardų. Mokslininkai, pastebėję nedidelius planetų ir žvaigždžių judėjimo nuokrypius, sugebėdavo paaiškinti tai Žemės sukimusi, o ne tokie pastabūs aplinkiniai tik naudodavosi šia informacija.
Itin jautrių žmonių negali būti dauguma. Kodėl? Informacija, kurią jie pastebi ir perduoda kitiems, naudinga tik tada, jei ji aplinkiniams nauja. Jeigu visi grupės nariai būtų vienodai jautrūs, jų jautrumas netektų prasmės.
Specifinis jautrumas tam tikrai informacijai evoliuciškai ir istoriškai įsitvirtina tik dėl to, kad itin jautrūs asmenys atkreipia dėmesį į didesnį skaičių detalių, o po to pasinaudoja šia informacija, kad darytų geresnes prognozes ateičiai. Todėl jie, save realizuodami visuomenėje, savo ypatingumą pritaiko ne egoistiškiems tikslams, o visuomenės naudai.
Comments are closed.