Dabartinį žmogų kasdien atakuoja įvairūs kvietimai, pasirinkimai, pagundos kažką patirti, vartoti, veikti, ragauti. Buvome mokomi, kad iš gyvenimo reikia stengtis paimti viską, ką gali. Tačiau, kai radosi tokia gausybė pasirinkimų ir galimybių, rinktis pasidarė gerokai sudėtingiau. Atsirado baimė kažką praleisti, atsisakyti to, kur galbūt slypi geriausia gyvenimo patirtis.

Klastingasis FOMO

„Pasinaudok kiekviena galimybe, nepraleisk progos“ – tokiais principais gyvenome iki atsirandant socialiniams tinklams. Padedant technologijoms ir socialiniams tinklams, tapome glaudžiai sujungta visuomene. Čia matome beveik kiekvieną savo pažįstamų profesinę ar asmeninę veiklą. Tampa praktiškai neįmanoma nesužinoti, ką veikia kiti. Nuolat gauname gausybę informacijos, ką dar įdomaus, prasmingo, svarbaus nuveikti, kokiais smagiais dalykais užsiima mūsų draugai. Nuolatinis ryšys su aplinkiniais ir pasiūlymų gausa ne tik džiugina, bet ir kelia įtampą.

Šis reiškinys vadinamas FOMO (angl. fear of missing out) – baimė kažką praleisti. FOMO terminą 1996 m. sukūrė rinkodaros specialistas dr. Danas Hermanas. Tai – baimė praleisti ką nors gražaus, įdomaus, nepasinaudoti galimybe patirti kažką gero. Kartu tai ir socialinis nerimas, kylantis iš įsitikinimo, kad kiti linksminasi ir gerai leidžia laiką tau nedalyvaujant tose linksmybėse. Nuolatinis nuogąstavimas, kad kiti patiria kažką neapsakomai vertingo ir svarbaus, tačiau tavęs ten nėra. Vis dėlto tai nebūtinai reiškia, kad iš tikrųjų praleidi kažką ypatingo. Tai tik jausmas, vidinis įsitikinimas, kad praleidai. 

Socialiniai tinklai labai stipriai paskatino šios nerimo formos vystymąsi. Iki jiems atsirandant žinojome nedaug, ką laisvalaikiu veikia, valgo ir kur keliauja kiti. Žinoma, ir iki tol stebėjome kaimynus bei lyginomės su jais. Tačiau socialiniai tinklai sustiprino šį reiškinį dar ir tuo, kad dažniausiai juose skelbiame tik gerąsias patirtis ir pasisekimus, o apie nesėkmes kukliai nutylime.

Dažniausiai FOMO daro įtaką mūsų savijautai: darosi sunku stebėti nuolat besikeičiantį naujienų srautą, blogėja nuotaika, ima pyktis, stiprėja vienišumo jausmas, imame save nuvertinti, tad ilgainiui blogėja ir emocinė sveikata.

Nors FOMO terminas sukurtas ir kaip reiškinys imtas daugiau tyrinėti vos prieš ketvirtį amžiaus, jis nėra išskirtinai būdingas tik šiems laikams. Tokio reiškinio įrodymų mokslininkai randa net ir senuosiuose antikiniuose tekstuose. Taip pat ir vėlesniais laikais, pavyzdžiui, praėjusio šimtmečio pradžioje, kai buvo išrastas telefonas, jis buvo reklamuojamas štai tokia žinute: „kasdien kažkuris iš tavo draugų įsirengia Bello telefoną. Jei ir tu turi jį įsirengęs, kiekvienas naujas vartotojas padidina tavo asmeninių kontaktų ratą. Jei neturi – kiekvienas naujas telefonas tave dar labiau izoliuoja, atskiria tave nuo pasaulio (out of things)“. Tokia žinutė skirta būtent FOMO jausmui paskatinti, o jis skatina pirkti ir vartoti. 

Su socialinių tinklų atsiradimu FOMO tapo dar labiau akivaizdus. Būtent jie sukūrė situaciją, kai imame lyginti savo gyvenimą su kitų gyvenimo ryškiausiais paviešintais įvykiais. Tačiau toks lyginimasis iškreiptas. Jis kuria iliuziją, kad tau gyvenime sekasi kur kas prasčiau nei tavo draugams. Socialiniai tinklai formuoja platformą, kurioje galime pasigirti. Tad prisijungus gali pasirodyti, kad įvykiai, pasiekimai, vaizdai ir net laimė konkuruoja tarpusavyje. Pradedame lyginti „tobulus“ kitų gyvenimo momentus, su savo „eiliniu“, paprastu gyvenimu ir ima atrodyti, kad kažko trūksta.


Straipsnio tęsinį skaitykite rugsėjo spalio „Psichologija Tau“ numeryje 

Comments are closed.