Kiekvienas iš mūsų turime unikalų stipriųjų savybių rinkinį, kuriomis naudojamės siekdami sėkmės. Tačiau pernelyg išryškintos dorybės gali atsisukti prieš mus.

Jaukus vakaras. Bičiulių vakarienė su seniai matytu draugu. Pažiūrėjus į jį akivaizdu, jog tai dvasingas, giliai mąstantis, sklandžiai mintis dėliojantis žmogus. Kol visi užgniaužę kvapą klausosi, jis pasakoja, kokias knygas skaito, kaip piligriminėje kelionėje išmoko stovėti ant galvos ir kokią naują meditacinę praktiką neseniai atrado. Visa tai skamba kaip įdomiai, prasmingai praleistas laikas. Tačiau iš vakarienės išėjęs draugų būrelis visai nesijaučia pakylėtas. Kodėl? Atrodo, šis žmogus taip stengėsi palikti įspūdį savo dvasingumu, kad tai išvirto į pranašumo demonstravimą. Pasakotojas tiek šnekėjo apie gongus ir „dainuojančius“ dubenis, kad pamiršo pasidomėti, ką nori papasakoti prie to paties stalo sėdintys bičiuliai.

Kasdienėse situacijose dažnai susiduriame su aplinkinių sumenkinimu. Kad kitas pasijustų menkesnis, kartais pakanka iškalbingai pavartyti akis, kai užsimenama apie savaitgalį su „Netflix“ arba neprašytam vis kartoti patarimą „būk pozityvesnis“.

Tai tik vienas pavyzdys, kai iš pažiūros geros savybės – dvasingumas, gilumas – naudojamos neprotingai. Taip sugadinama ne tik susitikimo atmosfera, bet ir tarpusavio santykiai. Populiaru sakyti, kad šiandieniniame pasaulyje sėkmė aplanko tada, kai maksimaliai išnaudojame savo stiprybes. Tačiau iš tiesų taip nutinka ne visuomet. Gebėjimas valandų valandas įkvepiančiai šnekėti pasitarnaus renginyje, kai stovite scenoje, bet tie patys oratoriniai įgūdžiai pakiš koją, kai paskambins susikrimtęs draugas ir paprašys jį tiesiog išklausyti.

Alternatyvi formuluotė galėtų skambėti taip: daugiausia išlošia tie, kurie ne tik žino savo stipriąsias puses, bet ir suvokia, kuriose situacijose jas verta intensyviau išreikšti.

Stiprybės ir silpnybės – to paties medalio pusės

Kaip pavyzdį paimkime darbo sritį ir pažvelkime į tai, kas vyksta už uždarų biurų durų. Organizacijas ne vieną dešimtmetį tiriantys Robertas Kaiseris ir Robertas Kaplanas atkreipia dėmesį, kad darbe demonstruojamos stiprybės neišvengiamai turi ir „tamsiąją“ pusę. Ji atsiskleidžia, kai perlenkiama lazda. Pernelyg išryškintas pasitikėjimas savimi tampa arogancija, o per smarkiai išreikštas kuklumas virsta savęs menkinimu.

Neseniai atliktame tyrime vadovai buvo paprašyti įvertinti 1 500 kolegų lyderystės įgūdžius. Tyrimo dalyviai nurodė, kad pusė vadovų įvairiose srityse yra „linkę persistengti“. Dar daugiau: jų silpnąsias puses gan paprasta nuspėti, o didžiausias silpnybes sufleruoja būtent jų stiprybės. Vadovai, visa galva lenkiantys kitus ambicingumu, buvo kritikuojami dėl spaudimo aplinkiniams, perdėtos kontrolės ir trukdymo darbuotojams savarankiškai priimti sprendimus. Vadovai, kurie buvo jautrūs ir empatiški, sukeldavo priešingą reakciją – darbuotojai pernelyg atsipalaiduodavo, nejausdavo pagarbos autoritetui. Inovatyvūs vadovai vertino naujoves ir buvo itin atviri eksperimentams, tačiau kol jie vaikydavosi naujų idėjų, kentėdavo rutininių veiklų rezultatai. Ypatingą sąmoningumą turintys vadovai susikoncentruodavo į gerus kasdienius rezultatus, tačiau susitelkimas į detales dažnai trukdydavo mąstyti plačiau. Taigi, kiekviena vadovų stiprybė tuo pat metu buvo ir jų silpnybių šaltinis.


Straipsnio tęsinį skaitykite lapkričio ir gruodžio Psichologija Tau numeryje

Comments are closed.