Didžiąją laiko dalį gyvenate brandų suaugusio žmogaus gyvenimą – gerai atliekate savo darbą, turite įdomių pomėgių, rūpinatės savimi, skiriate laiko šeimai ir draugams. Tačiau kartkartėmis įvyksta keisti dalykai – pakanka kritiško žodžio iš partnerio ar klaidos darbe ir, atrodo, virstate mažu vaiku, kuris perdėtai emocingai reaguoja: nori daužyti durims, siautėti ir klykti. Kodėl tai vyksta? Ir ar įmanoma susidraugauti su savo vidiniu vaiku?

„Gyvenime sau linkiu visko, kas geriausia.“ Ar šis teiginys galioja ir jums? Dauguma žmonių sutinka, kad turi pačias geriausias intencijas savo atžvilgiu. Tačiau kažkur „nesusiveda galai“: sakydami, kad linkime sau gera, neretai įsitraukiame į keistas situacijas, tarsi norėdami sau pakenkti. Pavyzdžiui, dažnai tampame patys sau priešai pinigų srityje. Vos pradedame finansiškai stotis ant kojų, imama ir padarome kažką, kas sugadina reikalus. Galbūt išleidžiame pinigus impulsyviems pirkiniams. Arba prieš pat algos pakėlimą pradedame konfliktuoti su vadovu. Regis, tam nėra jokios pateisinamos priežasties – tiesiog atrodo, kad vykdome sabotažą prieš save.

Kita sritis – santykiai. Čia taip pat itin dažnai kišame pagalius sau į ratus. Vienas klasikinių pavyzdžių, kai sakome: „noriu apsupti save pozityviais ir palaikančiais žmonėmis“, bet tuo pat metu lyg magnetai traukiame aplinkybes ir asmenis, provokuojančius pyktį, pavydą ir aršius konfliktus. Pakeitus santykius ir darbovietę, panaši dinamika kartojasi – tik su kitais žmonėmis ir naujesniais kavos aparatais.

„Bet aš nuoširdžiai stengiuosi dėl savo gerovės“ – paprieštaraus ne vienas. Gali būti, kad tikrai dedate nemažai pastangų – gal net išbandėte dėkingumo dienoraščius, vizualizacijas, pozityvų mąstymą ar kitas populiarias praktikas, kad taptumėte geriausia savo versija. Tačiau ką daryti, jei jūsų puikios savijautos oro balionas, pripumpuotas teigiamų minčių, vis tiek aukštai nekyla? Jūs galite save trumpam įkvėpti ir ryžtis teigiamiems pokyčiams, bet aukštybėse išsilaikyti nepavyksta, nes kažkas tarsi krūva sunkių smėlio maišų jus vis tempia žemyn. Netrukus vėl pasijuntate grįžę į panašią vietą, nuo kurios pradėjote. Kodėl vis įstringate? Ir su kuo iš tiesų kovojate?

Klinikinė psichologė Ramani Durvasula teigia, kad dauguma dar iš vaikystės atsinešame suvokimą, esą turime esminių defektų. Grubiai tariant – esame nevykėliai, nepatenkantys į „normalių“ žmonių kategoriją. Bandome maskuoti ir kompensuoti savo trūkumus, uoliai dirbame tam, kad paslėptume savo „paslaptį“ nuo visuomenės. Tačiau giluminis slogutis „su manim kažkas negerai“ tarsi šešėlis visada yra šalia.


Straipsnio tęsinį skaitykite gegužės birželio “Psichologija Tau” numeryje 

Comments are closed.