Klysti žmogiška. Mokomės iš klaidų. Kas nedirba – tas neklysta. Esame girdėję visus šiuos posakius, teoriškai pripažįstame šią tiesą, tačiau kodėl gyvenime vis tiek bijome suklysti? 

Kai darome kažką, kas mums svarbu – sakome viešą kalbą, siūlome drąsų sprendimą, ryžtamės kurti santykius – viduje dažnai kyla įtampa, nerimas, baimė. Kas jeigu suklysime? Kartais baimė tokia stipri, kad nusprendžiame geriau nieko nedaryti, nei susidurti akis į akį su savo jausmais ir klaidos galimybe. Tai natūralu, nes žmogus instinktyviai vengia skausmo. Dėl baimės suklysti išvengėme grėsmių, išlikome ir įsitvirtinome šiame pasaulyje. Tačiau, nuolat bandydami apsidrausti nuo visų galimų rizikų ir baimių, galime amžinai likti ten, kur esame: nepadaryti trokštamos karjeros, nesukurti artimų santykių, nepatirti įdomių dalykų. 

Baimė suklysti vystosi jau ankstyvoje vaikystėje. Tam dažnai pasitarnauja dauguma tėvų ar senelių, primygtinai nurodinėdami, kaip reikėtų elgtis, ir bausdami už klaidas. Vėliau baudžia ir mokykla – prasti įvertinimai atgraso nuo noro eksperimentuoti, rizikuoti, skatina polinkį prisitaikyti prie daugumos nuomonės. Psichologė, Stanfordo universiteto profesorė Carol Dweck tyrė šimtus penktokų Niujorko mokyklose. Viena grupė buvo giriama už intelektą ir pasiekimus, kita – už pastangas. Tuomet vaikai turėjo pasirinkti, kokią užduotį nori atlikti – sudėtingesnę ar paprastesnę. Vaikai, kurie buvo giriami už pastangas, drąsiau rinkosi sunkesnį testą nei tie, kurie buvo giriami už intelektą ir pasiekimus. Šie dažniau rinkdavosi lengvesnį testą, nes jaudinosi, ar jiems pavyks išvengti klaidų ir išlikti aukštai vertinamiems. Na, o už veiklą ir pastangas skatintų vaikų nekaustė nesėkmės baimė.


Straipsnio tęsinį skaitykite lapkričio ir gruodžio „Psichologija Tau“ numeryje

Comments are closed.