Į elektroninio pašto dėžutę gaunate vadovo laišką. Jums pasirodo, kad jo tonas griežtesnis nei įprastai. Akimirksniu nusmelkia nerimas: „Turbūt jis nepatenkintas mano rezultatais“. Gatvėje paskui jus važiuojantis vairuotojas nervingai spusteli garso signalą. Išraustate lyg būtumėte prasčiausias vairuotojas pasaulyje… Per pietus bičiuliui pasakojate istoriją, bet jis atrodo išsiblaškęs. Įsižeidžiate: „Negi aš nenusipelniau kelių minučių dėmesio?!“

Visas šias situacijas sieja tai, kad jų centre – žmonės, priimantys aplinkinių žodžius ir veiksmus labai asmeniškai. Kai užkabinama „jautri styga“, mūsų reakcija gali būti arši ir priešiška, kartais gynybiška, bet retai kada naudinga. Žinoma, būtų naivu tikėtis, kad žmonės nustos vieni kitus veikę. Tačiau, jei nuolat įsivaizduojame, esą viskas sukasi aplink mus, ir kiekvieną nesklandumą priimame emocionaliai, tai gerokai sumažina pasitenkinimą gyvenimu. Situacija dar labiau paaštrėja, jei mėgstame nesmagius įvykius vis iš naujo pergalvoti mintyse, tarsi mozaiką dėliodami įvairius (kartais visiškai neįtikėtinus!) scenarijus.

Tad, ką daryti, kad nereikšmingos smulkmenos nevirstų didelėmis nuoskaudomis? Pasak psichologės Margaritos Tartakovsky, jei norime žmonėms parodyti, kaip su mumis elgtis, svarbu pradėti ne nuo kitų, o nuo savęs.

Kai asmuo visus aplinkinių žodžius ir elgesio niuansus ima į širdį, ką tai pasako apie jį? Didelė tikimybė, kad jam būdinga gana žema savivertė. O esant menkam pasitikėjimui savimi itin sureikšminame kitų žmonių elgesį ir negatyvių pokyčių priežastis pritaikome sau. Jei pardavėjas rūškanas, jei klientas neatsako į skambutį, jei antroji pusė netrykšta entuziazmu – visada pasirašome nuosprendį, kad tai – mūsų problema.

Kaip elgiasi savimi pasitikintys žmonės? Jei santykių dinamika staiga pasikeičia (pavyzdžiui, kolega visiškai nebebendrauja jau savaitę), aišku, jie atkreipia į tai dėmesį. Tačiau apskritai stipri savivertė leidžia atsipalaiduoti ir nepersistengti nagrinėjant subtilybes, kas ką pasakė ar padarė. Kai pasitikime savimi, mūsų vidinis kompasas būna tvirtas, todėl nejaučiame poreikio nuolat dairytis į kitus ir interpretuoti aplinkos siunčiamus signalus kaip ženklą, kad esame (ne)pakankami.


Straipsnio tęsinį skaitykite sausio / vasario “Psichologija Tau” numeryje

Comments are closed.