Prasmės jausmas motyvuoja mus keltis iš lovos, siekti tikslų, padėti kitiems, vykdyti suplanuotas užduotis ir tiesiog džiaugtis gyvenimu. Tik kaip jį išlaikyti, kai, regis, griūva pasaulis ir visai šalia vyksta karas?

Kokia gyvenimo prasmė? Vieniems šis klausimas nerūpi, kiti atsakymo į jį ieško visą gyvenimą. Atsakymai keičiasi ir priklauso nuo amžiaus, vertybių, brandos, aplinkybių. Dalis žmonių siekia išsigryninti savo unikalią misiją (įkvėpti kitus, padėti žmonėms, dalintis žiniomis, budinti tautą ar pagerinti gyvenimą savo išradimais bei inovacijomis), kai kurie įsitikinę, kad gyvenimo prasmė yra tiesiog gyventi. Tačiau, kai pasaulį ištinka karas, kai visai šalia vyksta nusikaltimai žmoniškumui ir žmonės aukoja savo gyvybes už laisvę ir taiką, mums įprastos veiklos ir džiaugsmai tarsi nebetenka prasmės. Gali tapti sunku susikaupti, tęsti darbus, gėda džiaugtis ar juoktis, gali apimti pyktis, kai kas nors kitas tragedijos akivaizdoje kalba apie paviršinius džiaugsmus ar lengvabūdiškus pasirinkimus. Su beprasmybe dažnai mus aplanko ir bejėgiškumas.

Nepatyrus karo žiaurumų, neįmanoma nė įsivaizduoti, ką jaučia ir kokią traumą išgyvena pabėgėliai ar karo zonoje likę žmonės. Tačiau psichologas Stevenas C. Hayesas pabrėžia, kad karas paliečia net esančius už tūkstančių kilometrų ir saugiai stebinčius įvykius per ekraną nuo savo sofos. Mus pasiekia kraupi informacija apie nužudymus, prievartavimus, sprogimus, suniokotus miestus, kenčiančius žmones ir gyvūnus. Jei dažnai skaitome naujienas, jos daro didelę įtaką mūsų savijautai. 

Įsitraukę į žinių apie karą srautą, galime nepastebėti, kaip klimpstame į pykčio, nevilties, liūdesio, neteisybės, baimės ir skausmo liūną. Pagaliau ženklus pradeda rodyti ir kūnas – sutrinka miegas, mityba, ima skaudėti galvą, pilvą, trūksta energijos, mažėja motyvacija veikti. Tačiau būtent įsitraukę į darbus ir išlaikydami rutiną, pasirūpinsime savo psichine sveikata bei pajėgsime padėti kitiems. Tik turėdami išteklių, galime jais dalintis – aukoti pinigus, laiką ar daiktus tiems, kuriems jų labiausiai reikia. Net maža pagalba yra vertinga ir gali padėti susigrąžinti prasmės jausmą kasdienybėje.

Įvairių krizių, tragedijų akivaizdoje (pandemijos, karo, stichinių nelaimių, netekčių) dažniausiai tiesiog norisi, kad viskas pasibaigtų, būtų kaip buvę, grįžtų taika ir ramybė. Psichologas Ryanas M. Niemiecas įsitikinęs, kad vienintelis būdas įveikti bejėgiškumą – imtis veiksmų, kurie priklauso nuo mūsų. Kontrolės jausmas grąžina mums atsakomybę, galią kovoti ir prasmę. 


Straipsnio tęsinį skaitykite gegužės birželio Psichologija Tau numeryje 

Comments are closed.