Pilni namai žmonių, šurmulys, daug nuomonių ir poreikių. Kai po vienu stogu gyvena kelios kartos, jų gyvenimas gali priminti linksmuosius kalnelius: nuo stebuklingų bendrystės ir meilės akimirkų iki tikro beprotnamio. Kaip rasti balansą?

Yra žmonių, kurie gyvena drauge su tėvais, uošviais ar kitais giminaičiais. Priežastys – skirtingos. Kartais taip siekiama išsaugoti ryšį, norima būti arčiau vieniems kitų ir mėgautis kartu praleistu laiku. Kartais tokį pasirinkimą lemia ekonominės ar socialinės aplinkybės. Sociologė, socialinės gerovės politikos ekspertė Natasha Pilkauskas teigia, kad dauguma šiuolaikinių žmonių linkę vengti jungtinių namų ūkių ir norėtų gyventi savarankiškai. Tačiau krizinėse situacijose – po skyrybų, netekę darbo ar susidūrę su sveikatos problemomis – būna priversti rinktis būtent tokį sprendimą.

Europos Sąjungos statistikos tarnybos duomenimis, Lietuvoje su tėvais gyvena daugiau nei trečdalis 25–34 metų amžiaus asmenų (36 proc. vaikinų ir 23 proc. merginų). „Pew“ tyrimų centro duomenys rodo, kad JAV daugiau kaip 64 mln. žmonių (apie 20 proc. šalies gyventojų) gyvena namų ūkiuose, kur kartu glaudžiasi ne mažiau nei dvi kartos suaugusiųjų. Didžiojoje Britanijoje gyvenančiųjų su giminaičiais skaičius per pastarąjį dešimtmetį išaugo iki Viktorijos laikų lygio. Nemažai jaunų žmonių grįžti pas tėvus ar globėjus verčia ekonominės krizės, augančios būsto kainos, vėlesnės santuokos ir didėjantis nedarbas. 

Dar viena tokios tendencijos priežasčių – Vakarų šalyse didėjanti tautinė ir rasinė įvairovė. Kai kuriose kultūrose, ypač Azijos ir Afrikos, gyventi būryje su dėdėmis, tetomis, pusbroliais, dažnai klausant vyriausio šeimos nario nurodymų yra visiškai įprasta. Emigravę šių tautų atstovai gyvenimo būdą pritaiko ir naujoje vietoje. Gyvenimas su artimaisiais padeda ne tik išlaikyti glaudžius santykius, bet ir išsaugoti bei ateinančioms kartoms perduoti papročius, tradicijas, kalbą, pasaulėžiūrą. Pavyzdžiui, Vietname ir Malaizijoje gyva tradicija tėvams sulaukus garbaus amžiaus persikelti pas vyriausiąjį sūnų. Pietų Europos ir Balkanų šalyse neretai net į ketvirtą dešimtį įžengę žmonės glaudžiasi po tėvų stogu. Kol žmonės nesukuria šeimos ar neturi nuosavo būsto, persikelti gyventi į nuomojamą butą tame pačiame mieste gali būti palaikoma net įžeidimu.

Gyvenimas su giminaičiais turi ir privalumų, ir trūkumų. Kuriami glaudesni ryšiai tarp kartų, seneliai daugiau laiko leidžia su anūkais, lengviau pasiskirstyti buities darbus, stiprėja prasmės ir reikalingumo jausmas, patiriama mažiau išlaidų. Kita vertus, mažiau ir privatumo, sunkiau patenkinti individualius poreikius bei suderinti visų interesus. Kad toks gyvenimas būtų naudingas ne tik finansiškai, bet ir emociškai, svarbu atvirai kalbėtis apie savo poreikius ir nubrėžti ribas.


Straipsnio tęsinį skaitykite naujausiame Psichologija Tau numeryje

Comments are closed.