Kaip ir kiekvienas emocinis sukrėtimas, ketvirčio amžiaus krizė gali atnešti ir pozityvių padarinių. Tinkamai išnaudota ši emocinė duobė gali tapti geriausia pagalbininke giliau save pažinti ir mėgautis augimu. 

Trečiasis dešimtmetis paprastai įsivaizduojamas kaip auksinis gyvenimo etapas. Pirmieji reikšmingi pasiekimai, kopimas karjeros laiptais, didėjanti nepriklausomybė, nerūpestingos jaunos dienos bei naktys – regis, to visiškai turėtų pakakti, kad gyvenimas teiktų džiaugsmą. Vis dėlto, artėjant prie 30-ojo gimtadienio, neretam iškyla anksčiau nekamavusios mintys. 

Pradedama abejoti jau priimtais karjeros ar asmeninio gyvenimo pasirinkimais, kankina nuolatinis nuovargis, stresas, nerimas, apima jausmas, kad patekai į spąstus, o klausimai apie visa ko prasmę virsta kasdieniais palydovais. Skamba taip lyg būtų parašyta apie jus? Sveiki atvykę į ketvirčio amžiaus krizę!

Krizės – ne tik sulaukus penkiasdešimtmečio 

Terminą vidurio amžiaus krizė (angl. midlife crisis) greičiausiai girdėjo visi. Apie dažniausiai 40–50 metų amžiaus asmenis ištinkančią fazę parašyta daugybė literatūros, sukurta filmų (pamenate garsiąsias „Amerikietiškas grožybes“?). Šis laikotarpis dažnai nušviečiamas su humoru. Jei tikėtume anekdotais, oficialiu vidurio amžiaus krizės ambasadoriumi galėtų būti penkiasdešimtmetis vyriškis, iš šeimyninio visureigio persėdęs į mažulytį sportinį kabrioletą ir juo vežiojantis nebe ilgametę žmoną, o perpus už save jaunesnę gražuolę.

Žvelgiant iš psichologijos mokslo perspektyvos, garsioji vidurio amžiaus krizė – nebūtinai vien desperatiškas prabėgusios jaunystės vaikymasis. Pasak psichoterapeutės Amy Morin, klaidinga manyti, kad vidurio amžiaus krizė susijusi su tam tikru konkrečiu amžiumi. Be to, tai nėra oficiali diagnozė, tad ir reiškinį nagrinėti dėl to darosi dar labiau komplikuota. A. Morin nurodo, kad didžioji dalis šį fenomeną išgyvenusių žmonių tikina, jog jų savijautai įtakos turėjo veikiau tam tikras rimtas gyvenimo pokytis, o ne amžius. Pavyzdžiui, artėjant link 50-mečio tenka pradėti rūpintis senyvo amžiaus tėvais arba iš namų išsikrausto suaugę vaikai. Tokie įvykiai gali sukrėsti, paskatinti gilesnę savojo gyvenimo analizę, abejones dėl tapatybės.

Taip pat ir pasireikšti ši krizė gali labai įvairiais elgesio ar savijautos pokyčiais – ne vien polinkiu į linksmybes ir atsakomybių kratymusi. Amerikiečių psichologų asociacija nurodo, kad prie emocinių krizių požymių galima priskirti nebesirūpinimą asmenine higiena, ryškų svorio kritimą ar augimą, miego režimo pokyčius, mokslų ar darbinių rezultatų prastėjimą, išryškėjusį nuotaikų svyravimą (atsiradusį nerimą, irzlumą, pyktį), atsiribojimą nuo įprastų veiklų ar santykių.

Tačiau tokio tipo emociniai iššūkiai ištinka anaiptol ne vien pasiekusius brandą. Vis dažniau galima išgirsti ir apie kitą su amžiumi susijusią krizę – ketvirčio amžiaus. Šioji taip pat apima gyvenimui pažėrus kardinalių pokyčių. Ketvirčio amžiaus krizė yra dažna jaunų žmonių palydovė – 2017-aisiais „Linkedin“ atliktos apklausos rezultatai atskleidė, kad net 75 proc. 25–33 metų amžiaus respondentų išgyveno šią būseną.


Straipsnio tęsinį skaitykite liepos ir rugpjūčio Psichologija Tau numeryje

Comments are closed.