Baimindamiesi atstūmimo, į kitus žvelgiame nepasitikėdami, nuolat ieškome signalų, kad mūsų nemėgsta, apkalba, nenori su mumis bendrauti. Įtarumas labai apsunkina bendravimą, tad palaipsniui žmonės, kurie visai neplanavo mūsų atstumti, iš tikrųjų pradeda tolti.

Pripažinkime: vargu ar kada džiūgaujame, kai mus kas nors atstumia. Ir ne taip jau svarbu, kas tai daro – artimieji ar menkai pažįstami žmonės (kurių nuomonė lyg ir turėtų skaudinti mažiau). Būti atstumtas nemėgsta niekas. Tačiau kai kurie žmonės atstūmimo skausmą išgyvena gerokai sunkiau nei kiti. 

Kas būdinga asmenims, kurie ypač jautriai reaguoja į atstūmimą (angl. rejection sensitivity)? Visų pirma, net jei jų socialinis gyvenimas šiuo metu ramus ir nekonfliktiškas, jie nerimastingai laukia atstūmimo signalų. Vidinės baimės ir įsitikinimai lemia, kad priešiškumo ženklus šie žmonės įžvelgia net neutraliose situacijose.

Įsivaizduokime, kad jautriai į atstūmimą reaguojantis žmogus būna sukritikuotas, nesulaukia draugo atsakymo į rašytą žinutę arba jo antroji pusė užtrunka darbe ir pavėluoja vakarienės. Tokios situacijos interpretuojamos kaip pavojaus signalas: „visi prieš mane nusiteikę“, „su manim niekas nenori bendrauti“, „mane pamiršo, aš niekam nerūpiu“.

Žmogus patiria stiprų stresą, kuris gali virsti audringu elgesiu, pavyzdžiui, priekaištus ir netramdomo pykčio protrūkius. Tokie agresijos proveržiai glumina ir gąsdina aplinkinius, nes, jų akimis, ginčai vyksta dėl menkniekių. Norėdami išvengti tolesnių konfliktų, jie neretai atsitraukia. 

Bėda ta, kad atsitraukimas vertinamas kaip atstūmimas, o būtent to jautrus žmogus labiausiai ir baiminasi. Klinikinės psichologijos profesorius Kevinas B. Meehanas savo darbais patvirtino šį paradoksą: žmonės, kuriems atstūmimas yra didžiausias košmaras, dažniausiai patys savo veiksmais stumia aplinkinius šalin. Taip didžiausia jų baimė tampa išsipildančia pranašyste. 


Straipsnio tęsinį skaitykite gegužės birželio Psichologija Tau numeryje 

Comments are closed.