Kodėl moralizuojame?

Nuolatos bendraujame su žmonėmis, neišvengiamai vertiname jų veiksmus kaip blogus ir gerus, smerktinus ir girtinus arba tiesiog moralius ir amoralius. Mes tai darome natūraliai, intuityviai, be pastangų ir negalime liautis. Kodėl?

Vidinis moralistas

Atidžiau pažvelgę į kasdienes situacijas, pastebime, kad kai kurie įvykiai sukelia stipresnę reakciją ir griežtesnį vertinimą, o kiti mums apskritai nesukelia emocijų. Panašu, kad vertinimai gali būti dvejopi: moralūs (žudyti yra blogai) arba tiesiog priklausomi nuo sveiko proto, pavyzdžiui, valgyti musmires yra blogai. Kuo moralinis vertinimas skiriasi nuo įprasto? Psichologas Eliotas Turielas ir jo kolegos, tyrinėdami moralinių vertinimų raidą tarp vaikų, pastebėjo, kad mažieji moralizuoti pradeda labai anksti ir tai išlieka kaip universalus psichologinis bruožas. Atliekant tipinį tokios tradicijos eksperimentą su vaikais, pasitelkiamos trumpos istorijos, sakykime, apie Petriuką, kuris vienu atveju nuskriaudžia kitą vaiką mušdamasis ar užgauliodamas, o kitu atveju tiesiog elgiasi ne pagal taisykles, pavyzdžiui, į mokytoją kreipiasi „tu“. Rezultatai parodė, kad vaikai (netgi vėliau suaugę) gan spontaniškai geba atskirti nusižengimus, kurie yra moraliai blogi, nes tokie veiksmai suvokiami kaip objektyviai ir universaliai blogi (muštis negalima!); taip pat tuos nusižengimus, kurie yra lokaliai blogi, nes tokie veiksmai – tik susitartų visuomenės normų laužymas.

Kai pastebime mušeiką, kuris nepagrįstai skriaudžia kitą vaiką ar suaugusįjį, tai sužadina stiprų vertinimą, kad toks elgesys yra blogas. O jei mūsų paklaustų, ar toks elgesys laikomas blogu visose šalyse, dauguma mūsų nedvejodami pritariamai palinkčiotų galvą. Be to, nemaža dalis žmonių sutiktų, kad mušeika nusipelnė bausmės. O į tuos, kurie tokio noro nerodo, būtų žiūrima su dideliu įtarumu – gal ir juos nubausti? Staigi motyvacija nubausti ir konkreti psichologinė reakcija kai kuriems psichologams yra pakankama sąlyga atskirti moralinius vertinimus nuo nemoralinių.

Tarp jausmų ir proto

Įsivaizduokite situaciją, kai nutrūkęs traukinio vagonas greitai rieda link penkių darbininkų, dirbančių ant bėgių. Jūs stovite ties geležinkelio iešmu ir galite rankine svirtimi pakeisti vagono kryptį į kitą pusę, kur ant bėgių dirba tik vienas darbininkas. Ar tokioje situacijoje iešmo perjungimas yra moraliai leistinas? Dauguma psichologo Joshua Greene’o eksperimento dalyvių atsakė: „Taip, tai leistina.“

Dabar įsivaizduokite kitą dilemą: atsikabinęs traukinio vagonas greitai rieda link penkių darbininkų, dirbančių ant bėgių, o jūs ir dar vienas apkūnus vyrukas stovite ant tilto. Vienintelis būdas išgelbėti penkis darbininkus – nustumti vyruką tiesiai ant bėgių ir taip sustabdyti vagoną. Ar tokioje situacijoje vyro nustūmimas nuo tilto yra moraliai leistinas? „Ne“, – atsakė dauguma dalyvių. O kodėl ne? Atrodytų situacijos iš principo panašios – paaukoji vieną, kad išgelbėtum penkis. Anot J. Greene’o, situacijoje su tiltu yra tiesioginis kontaktas su žmogumi (akivaizdi žala), į kurį sureaguojama daug stipresniu nepritarimu, net nesvarstant apie galimas tokio elgesio pasekmes – penki darbininkai gali būti išgelbėti. O situacijoje su geležinkelio iešmu nėra tiesioginio kontakto, todėl nekyla stipri emocinė reakcija ir galima racionaliau apsvarstyti tokio veiksmo naudą.

Tokia skirtinga reakcija į du savo padariniais panašius atvejus rodo, kad moraliniai vertinimai yra gana intuityvūs, o racionalūs svarstymai tėra jausmingų moralinių nuostatų pateisinimo įrankis. Štai Jonathanas Haidtas atliko ne vieną provokuojantį tyrimą apie tokius atvejus kaip nepagarba valstybiniam simboliui (sena vėliava panaudojama kaip skuduras tualetui valyti), naminio šuns valgymas ar kraujomaiša. Į visas šias istorijas žmonės sureaguodavo itin neigiamai, bet paprašius paaiškinti, kodėl tai yra blogai, jiems pritrūkdavo žodžių. Dažniausiai tiriamieji atsakydavo: „Nežinau kodėl, bet jaučiu, kad tai yra blogai.“

Intuityvūs ir staigūs moraliniai vertinimai nėra apgalvotas kokių nors kilnių moralinių principų taikymas. Šiuose procesuose yra daug daugiau automatiškumo, negu iki šiol manyta. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl mes taip staigiai ir puikiai moralizuojame, yra ta, kad mūsų smegenys evoliucionavo stipriai veikiant ne tik natūralios, bet ir socialinės aplinkos spaudimui. Dėl to atsirado įgimtų psichologinių mechanizmų, atsakingų už mūsų moralines nuojautas, kurios pasireiškia ne tik pojūčiu, kad tai blogai, bet ir motyvuoja atitinkamai elgtis, pavyzdžiui, pasmerkti ar nubausti.

Universali moralė?

Kai kurie tyrėjai įsitikinę, kad moralė yra įgimta. Pavyzdžiui, remdamasis žymaus lingvisto Noamo Chomsky universalios gramatikos teorija, Johnas Mikhailas teigia, kad galbūt yra toks dalykas kaip universali moralės gramatika. Pasak N. Chomsky, mes gimstame su universalia gramatika, padedančia greitai ir veiksmingai išmokti vartoti bet kokią kalbą neįsąmoninus taisyklių. Analogiškai, J. Mikhailo teigimu, gimstame su universalia moralės gramatika, padedančia greitai ir veiksmingai įvertinti kasdienius veiksmus neįsąmoninus taisyklių. Jei J. Mikhailas yra teisus, vidinis moralistas gali būti pažadintas mums to net nesuvokiant. Tereikia tinkamos situacijos ir mes jau pasirengę moralizuoti.

Kokios situacijos pažadina viduje slypintį moralistą? Minėtuose tyrimuose dažniausiai buvo pristatomi fizinio ar psichologinio žalojimo bei teisingumo atvejai. Akivaizdu, kad nepagrįsta žala kitam gali sužadinti neigiamą reakciją. Mes jaučiame kitų žmonių, ypač vaikų, patiriamą skausmą ir kančią. Toks gebėjimas kyla iš įgimto polinkio rūpintis savo silpnais ir pažeidžiamais palikuoniais, peraugdamas į platesnį rūpestį kitais gentainiais ar net gyvūnais. Jei toks jausmas neegzistuotų, žmonių, kaip rūšies, išlikimas būtų buvęs abejotinas.

Teisingumo jausmas

Kas gi nėra pasijutęs kvailio vietoje, apgautas sukčiaus, arba nusivylęs, kai gavo mažesnį pyrago kąsnį, užpykęs, kai nelaimėje nepadeda draugas, kuriam buvo pagelbėta? Visi šie jausmai puikiai pažįstami ir turi gilias psichologines šaknis. Sklandus mažų grupių bendradarbiavimas buvo svarbus išgyvenimo veiksnys, todėl stiprus teisingumo jausmas, bendradarbiaujant medžioklėje ir renkant ar paskirstant maistą, atliko svarbią funkciją. Tiesa, bendradarbiavimas buvo svarbus ne tik pirmykščiams žmonėms, bet yra svarbus ir kitiems primatams. Tikėtina, kad įgimtas teisingumo jausmas pradėjo formuotis daug anksčiau, nei atsirado Homo sapiens, ir jau tada atliko svarbią socialinio reguliavimo funkciją.

Primatologas Fransas de Vaalas atliko įžymų eksperimentą su kapucinais. Dvi beždžionės buvo uždarytos į du šalia esančius narvelius, kad galėtų matyti viena kitą. Tuomet priėjo tyrėjas su indeliu pjaustyto agurko (užkandis) ir indeliu vynuogių (skanėstas). Beždžionės buvo išmokytos paduoti akmenėlį (pinigėlį), kad gautų užkandžio. Tyrėjas paprašė pinigėlio iš pirmos beždžionės, o už tai davė gabalėlį agurko. Ji tą gabalėlį ramiausiai suvalgė. Tą patį pakartojo su antrąja, bet vietoj agurko davė vynuogę. Paskui viskas iš naujo: pirmoji beždžionė vėl gavo agurką, o antroji vynuogę. Pastebėjusi tokią neteisybę, pirmoji beždžionė sviedė agurką atgal į tyrėją, pradėjo šokinėti, kišti ranką laukan ir reikalauti teisingumo – vynuogės!

Identiška reakcija į neteisybę užfiksuota ir bihevioristinės ekonomikos eksperimentuose. Pavyzdžiui, atliekant ultimatumo žaidimo (angl. ultimatum game) eksperimentą vienas dalyvis gauna, tarkime, dešimt dolerių ir turi pasidalyti su kitu dalyviu. Tačiau antrasis dalyvis gali nesutikti su dalybomis, bet tokiu atveju nė vienas negauna pinigų. Tyrimai parodė, kad, jei pirmasis dalyvis duoda tik vieną arba du dolerius, dauguma kitų dalyvių atsisako juos priimti ir taip abu lieka be pinigų. Motyvacija aiški: „Geriau niekas negaus, nei sutiksiu su tokiu neteisingu padalijimu.“

Moralinė įvairovė

Nors istorija apie psichologiškai universalią moralę atrodo patraukliai, vis dėlto daug šalių matęs ir antropologinių tyrimų skaitęs skeptikas gali pagrįstai paklausti: „O iš kur žinote, kad moralė yra psichologiškai universali?“ Ar tikrai skirtingų kultūrų žmonės vienodai vertina tai, kas gera ir kas bloga? Antropologiniai ir kultūros psichologijos tyrimai rodo, kad problemiška teigti universalius psichologinius mechanizmus, remiantis duomenimis tik iš Vakarų šalių (antropologo Joe Henricho ir kolegų teigimu, tai WEIRD – Western, Educated, Industrialised, Rich, Democratic – šalys).

Psichologas J. Haidtas teigia, kad pažvelgę į skirtingas kultūras (pavyzdžiui, Vakarų Europos ar Rytų Azijos) ar socialinės grupes (aukštesnio ar žemesnio socioekonominio statuso), ar net skirtingas politines pažiūras turinčias grupes (konservatyvius ir liberalius žmones), pamatysime daugiau sričių, kuriose moralizuojama, t. y. skirtingose kultūrose impulsas moralizuoti gali būto sužadintas skirtingai.

Be žalos ir teisingumo, J. Haidtas išskyrė tokias situacijas kaip lojalumas grupei, pagarba autoritetui ir tyrumas. Stiprių neigiamų moralinių vertinimų gali kilti ne tik dėl kenčiančių ar nuskriaustų žmonių, daug kultūrų taip pat pabrėžia lojalumą savo grupei, kur grupės interesai suprantami kaip svarbesni už atskiro individo interesus. Be to, matome daug šalių ir kultūrų, kuriose stipriai pabrėžiama socialinė hierarchija ir pagarba autoritetui. Kaip pastebi antropologas Christopheris Boehmas, tokia socialinė sąranga yra vyraujanti tarp mūsų artimiausių giminaičių primatų (gorilų ir šimpanzių), todėl nieko keista, kad išlikęs ir žmonių polinkis į hierarchinius santykius. Pagaliau yra situacijų, susijusių su tyrumo normomis. Šios normos apibrėžia, kaip grupės narys turi elgtis su savo kūnu, ką valgyti, kaip rengtis. Pavyzdžiui, musulmonų norma nevalgyti kiaulienos, hinduistų norma nevalgyti jautienos ar normos apie seksualinius santykius iki vedybų. Tiesa, reakcija į šių normų pažeidimus kyla iš įgimto pasišlykštėjimo jausmo. Visiškai biologinė reakcija į gendantį maistą buvo sujungta su moraline reakciją į normos pažeidimą.

Šiuo metu Vilniaus universitete vykdome tarpkultūrinius tyrimus Lietuvoje ir Mongolijoje. Pirminiai rezultatai parodė, kad ir mongolų kultūriniame kontekste moralinis vertinimas bei smerkimas apima ne tik žalojimo ir teisingumo situacijas (aišku, juos irgi), bet ir tuos atvejus, kai išduodama grupė, negerbiamas autoritetas ir daroma kas nors šlykštaus, pavyzdžiui, suvalgomas automobilio partrenktas šeimos šuo.

Moraliniai nesutarimai

Haidto ir mūsų tyrimai patvirtina, kad universalūs psichologiniai mechanizmai, atsakingi už mūsų kasdienius moralinius vertinimus, yra stipriai veikiami kultūros. Skirtingos kultūrinės ir religinės tradicijos sudeda skirtingus akcentus ant universalios moralės gramatikos. Visi mes moralistai, bet ne visada sutariame, kokias kasdienes situacijas reikia moralizuoti. Kai vieno žmogaus vidinis moralistas garsiai piktinasi, kito – ramiausiai miega.

Tikslesnis kasdienių moralinių ir nemoralinių vertinimų nustatymas gali padėti psichologiškai įvertinti žmonių reakcijas į viešojoje erdvėje pasitaikančius įvykius. Tai padėtų suprasti, kodėl ir kaip įvairios kasdienio gyvenimo sritys yra moralizuojamos skirtingų grupių. Pavyzdžiui, J. Haidtas jau dabar nustatė skirtumą tarp liberalių ir konservatyvių JAV gyventojų. Didelis internetinis tyrimas parodė, kad liberalių amerikiečių moralizavimo šaltinis yra žala ir teisingumas, o konservatorių moralizavimas apima ne tik žalą bei teisingumą, bet ir lojalumą grupei, pagarbą autoritetui bei tyrumo normas. Labai tikėtina, kad Lietuvoje vyrauja panaši tendencija. Nors konkrečių duomenų dar nėra surinkta, bet iš kelių studentų darbų matyti labai panašus vaizdas: konservatyvesnių pažiūrų Lietuvos piliečiai yra daug labiau linkę moralizuoti tas gyvenimo sritis, kurios liberalams yra tik konvencijos ar asmeninis reikalas. Tai rodo, kad nesutarimai visuomenėje turi gilias psichologines šaknis. Galime nesutikti nei su vienais, nei su kitais, bet, jeigu norime išlaikyti pagarbią diskusijos atmosferą, būtina atsižvelgti į psichologines kasdienio moralizavimo ištakas, kad geriau matytume, jog lengvo sprendimo nebus. Vienoje paskaitoje studentė turėjo pristatyti vieną iš J. Haidto tekstų, pati būdama liberalių pažiūrų. Pristatymą ji pradėjo taip: „Dabar aš geriau suprantu Petrą Gražulį.“

Padėka

Šiuo metu autorius atlieka podoktorantūros stažuotę „Apibrėžiant moralės sritį: tarpkultūrinis moralės psichologijos tyrimas“. Podoktorantūros stažuotė finansuojama pagal Europos Sąjungos struktūrinių fondų įgyvendinamą projektą „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“.