Vienas išsigandęs žmogus jau yra pavojingas, nes neprognozuojamas. Kas nutinka, kai visi kartu papuolame į baimės ir masinės panikos spąstus? Ar galime tam pasipriešinti – o gal kažkam tai naudinga?

Ankstyvas kovo pradžios rytas, keliolika minučių po aštuonių. Keliaujame į parduotuvę ir prasilenkiame su vyru, besinešančiu pilną glėbį cigarečių. Kiek toliau darda pirkinių vežimėlis, kupinas vandens butelių. Spoksau į lentynose atsivėrusias kiaurymes ir bandau suprasti, ar jau vyksta TAI. 

Vėlesnės pasaulį užklupusios pandemijos savaitės parodė, kad baimės ir nerimo sklandė daug ir visur. Tokio vienijančio, visiems svarbaus įvykio neturėjome bene nuo nepriklausomybės laikų. Seniai matėme ir tokią masinę paniką – maišais perkamus grikius, tualetinio popieriaus ritinėlius ir nevaldomą baimę vos tik kažkas nusikosėja. Situaciją sunkino ir tai, kad bendras visų priešas yra nematomas, įveikos būdai – neegzistuojantys, o ir pati kova daug kam rodosi neįmanoma. Tačiau kol bailiai slepiasi, drąsūs kovoja. Drąsūs visi norime būti, todėl imamės veikti. Tik… ką? Kur tas priešas? Kokį ginklą griebti? Gal pirkti? Dešimties makaronų pakelių nelabai reikia, nelabai ir reikėdavo, vargu ar ir pritrūksime. Tačiau minios vis tiek traukia į parduotuves. Kai tiek žmonių bijo, nė vienas neranda laiko racionaliai galvoti. Panika diktuoja – bijoti reikia greitai ir stipriai, kitaip pražūsi.

Straipsnio tęsinį skaitykite gegužės birželio Psichologija Tau numeryje

Comments are closed.