Įsivaizduokite, kad esate tamsiame kambaryje, kuriame skraido uodas. Jis nuolat gelia, bet jūs negalite jo sugauti. Kiek ilgai išliktumėte ramūs?

Man patinka gyvūnai, nes bendravimo su jais taisyklės labai aiškios. Jei vizgina uodegą, ištiesi ranką susipažinti. Jei pasišiaušia, nuolankiai atsitrauki. Jei urzgia, bėgi. Bendravimas su žmonėmis kur kas sudėtingesnis. Negalėdami atpažinti užslėptų emocijų ir ketinimų, patenkame į painų labirintą.

Agresijos spalvos ir rūšys

Pabandykite įsivaizduoti agresyvų žmogų. Koks portretas iškyla prieš jūsų akis? Tikriausiai pagalvotumėte apie sugniaužtus kumščius, surauktą kaktą, riksmus ar net muštynes. Vis dėlto agresija turi kur kas daugiau spalvų ir formų.

Psichologas Leonardas Berkowitzas išskyrė dvi agresijos kategorijas – pykčio (reaktyvi) ir instrumentinę. Pirmąją sukelia emocijų proveržis, kurių tikslas yra sužaloti. Antrosios – panaudoti sukeliamą skausmą kaip priemonę kitam siekiui įgyvendinti. Pavyzdžiui, impulsyvi žmogžudystė dažniausiai yra pykčio agresijos pasekmė. Ją gali sukelti ginčas, skandalas, nelaimingas meilės romanas. O dauguma teroristinių išpuolių priskiriami instrumentinei agresijai, nes jie vykdomi norint įgyvendinti politines ar religines idėjas.

Profesorius Arnoldas H. Bussas mano, kad instrumentinė agresija yra svarbesnė už pykčio. Ją sunkiau atpažinti, suvaldyti, auka ne visada gali apsiginti, taip pat padaroma žala. Mokslininkas šią agresiją dar išskirstė į fizinę ir verbalinę, aktyvią ir pasyvią, tiesioginę ir netiesioginę. Bene sudėtingiausios jos formos – pasyvi ir netiesioginė agresija. Su jomis susidūrusi auka negali aiškiai identifikuoti agresoriaus, todėl negali apsiginti arba užkirsti kelio tolesniems veiksmams. Taikydamas tokias agresijos formas agresorius lieka saugus – išvengia atsakomybės, bausmės ir kaltės.

Sigmundas Freudas minėjo ir tokią agresiją, kurios tikslas – šiuos jausmus perkelti iš vieno santykio į kitą, siekiant išsaugoti pirmojo vientisumą. Pavyzdžiui, vaikas, nepatyręs tėvo meilės, gali jam jaučiamą agresiją ir pyktį nukreipti į kitą autoritetą.

Tai tik kelios populiariausios agresijos formos. Nuo susidūrimo su jomis niekas neapsaugotas, todėl svarbu mokėti jas atpažinti ir gebėti užkirsti joms kelią. Šiuo metu mokslininkai siekia daugiau tirti tas agresijos formas, kurios sunkiau pastebimos – silpnesnių visuomenės grupių atskirtis, prievartos proveržiai, patyčios ir daug kitų. Mažos ir nuolatinės jos dozės sukuria tvirtą pamatą fiziniam ir psichologiniam smurtui augti. Nors visuomenė tampa vis mažiau pakanti bet kokiam smurtui, ji išlieka tolerantiška subtilesnėms agresijos formoms.


Straipsnio tęsinį skaitykite lapkričio / gruodžio “Psichologija Tau” numeryje

Jums gali būti įdomu

Parašykite atsiliepimą