Ką daryti su nuoskaudomis ir nusivylimais? Laikyti it akmenį po pagalve ar pamiršti ir atleisti?

Ko gero, visiems gyvenime bent kartą tenka nusivilti taip stipriai, kad atrodo, niekada neatleisime. Nuoskaudos jausmas žinomas kiekvienam. Jis kyla savaime ir verčia reaguoti atitinkamai – siekti atkeršyti, įskaudinti ar nesikalbėti. Kitaip nei staigus pyktis, baimė ar liūdesys, nuoskauda gali kankinamai tęstis metų metus. O patarimai atleisti, pamiršti, atsukti kitą skruostą savo priešui kažkodėl dažnai neveikia. Kaip nuoskauda atsiranda ir ką daryti, kad jos atsikratytume?

Dažniausiai nuoskauda kyla ne dėl žmogaus prieš mus nukreipto fizinio veiksmo, o dėl tam tikrų mums adresuotų menkinančių žodžių, žvilgsnio ar mimikos, taip pat dėl neišpildytų lūkesčių. Kai mus užgauna fiziškai, sugadina mūsų daiktą, nubrozdina automobilį, jaučiamės ne įsižeidę, o supykę. Tačiau pamatę mus niekinančią veido išraišką ar išgirdę pašaipius žodžius ir juoką, iš karto įsižeidžiame. Vaikystėje į tokį įžeidimą reaguodavome dvejopai: arba puldavome muštis ir patys menkindavome, arba sustingdavome, o po to vengdavome susitikti su skriaudiku. Suaugusiuosius įsižeidimai ir nuoskaudos rečiau verčia griebtis smurto, nebent žmonės yra išgėrę ar priklauso kriminalinėms struktūroms. Nuoskaudos dažnai kyla:

  • tarp tėvų ir mažų vaikų („mama manęs visai nemyli, ji myli tik mano sesę“);
  • tarp senų tėvų ir suaugusiųjų vaikų („vaikai visai mane pamiršo ir nepaskambina“);
  • tarp draugų („ji manęs nepasveikino su gimtadieniu“);
  • tarp partnerių („jis man matant flirtuoja“).

Visais šiais atvejais stebime tipišką įsižeidimo reakcijos eigą: išgirstame žodžius ar pastebime veiksmą; interpretuojame jį kaip įžeidžiantį; jaučiamės įsižeidę; priekaištaujame, tylime arba nutraukiame bendravimą; galvoje nuolat sukame tą pačią situaciją ir prisimename nuoskaudą; jaučiame įtampą ir vengiame susitikti su įžeidusiu žmogumi.

Svarbi dalis nuoskaudai atsirasti – interpretacija. Kad kažkieno žodžiai, veiksmai ar neveikimas mus paveiktų, reikia juos interpretuoti tam tikru būdu. Kartais interpretacija būna teisinga – žmogus iš tiesų norėjo įžeisti, įskaudinti ar sumenkinti. Tačiau kartais tokių ketinimų kitas neturėjo, o įsižeidimas kilo iš neteisingos mūsų interpretacijos.


Straipsnio tęsinį skaitykite sausio ir vasario “Psichologija Tau” numeryje.

Comments are closed.