Mylinčių partnerių ryšį siejame su ypatingu glaudumu, tačiau santykių kokybė gali persikelti į visai naują lygį, kai suteikiame partneriui daugiau laisvės. Jei norime, kad santykiai tęstųsi ilgai ir laimingai, reikia išmokti prisijaukinti atskirai leidžiamą laiką.

Kurdami santykius su mylimu žmogumi, neretai įsivaizduojame, kad partneris privalo būti tarsi mūsų tąsa. Norime mąstyti, jausti, elgtis lyg vienas. Trokštame artumo (ir dar daugiau artumo!), norime ištirpti mylimojo glėbyje ir žinoti, kad bendros palaimos akimirkos niekada nesibaigs. Asmeninės ribos? Ačiū, ne – jos šiam vieniui tik trukdytų.

Paprašyti įsivaizduoti, kas yra sėkmingų ilgalaikių santykių pagrindas, žmonės dažnai mini tokius kriterijus kaip maksimalus saugumas ir ramybė. Idealiu atveju santykiuose viskas turėtų būti aišku tarsi juoda ant balto. Būtų smagu, jei niekada nereikėtų spėlioti, kas mūsų laukia rytoj.

Bet ar tikrai? Santykių tyrėjų teigimu, čia slypi paradoksas: tai, ką vadiname meilės sudedamosiomis dalimis – įskaitant didžiausią įmanomą saugumą ir artumą 24 valandas per perą bei septynias dienas per savaitę – gali atbukinti (ir tikriausiai atbukins) aistrą. Komfortas, kurio daug kas siekiame, ilgesniu laikotarpiu ima slopinti santykių poliariškumą ir gyvybę. Kai viskas tampa pažįstama ir nuspėjama, pasidaro nuobodu.

Tad ką daryti, kad santykiuose nepritrūktų magiškos „ugnelės“? Kartais naudinga į juos įtraukti dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kontroversiški. Pažvelkite į keletą jų iš arčiau (ir pasiruoškite šiek tiek nustebti).

Partnerio autonomija – tarsi magnetas

„Meilei nepatinka paslaptys. Meilė nori žinoti apie mylimą žmogų absoliučiai viską ir dar truputį“, – teigia pasaulinio garso porų psichoterapeutė Esther Perel. Kai esame pametę galvą, vien mintis apie atsiskyrimą mus erzina. Tačiau geismui – priešingai – distancija yra tarsi parakas. Aistrai įžiebti (ir jai išlaikyti) svarbūs tiek iššūkio, tiek paslapties elementai. Sėkmingi ilgalaikiai santykiai yra lyg subtilus šokis, nuolatinės balanso paieškos – šiek tiek artumo, šiek tiek atstumo.

E. Perel savo klientams neretai užduoda klausimą: „Kada jaučiate stipriausią trauką savo partneriui?“ Vienas dažniausių atsakymų – tada, kai jų žmogus daro dalykus, kuriuos gerai išmano. Vardijamos situacijos, kuriose partneris švyti, pasitiki savimi, kuriose jaučiasi kompetentingas ir svarbus.

Pažvelkime į keletą pavyzdžių. Mylimasis tampa ypatingai patrauklus, kai: 

  • sako įkvepiančią kalbą prieš auditoriją; 
  • susikaupęs meistrauja; 
  • yra pasinėręs į kūrybą; 
  • ginasi mokslinį darbą; 
  • siekia jam svarbių sporto aukštumų; 
  • bando įrodyti idėją, kuria tiki; 
  • atsidavęs moko kitus. 

Mes tokiu atveju neatliekame aktyvaus vaidmens – esame stebėtojai, besižavintys mylimo žmogaus gebėjimais ir spindesiu iš toliau. Tam tikra prasme suvokiame, kad šią akimirką partneris pasikliauja vien tik savimi – jam desperatiškai nereikia būti įsikibus į mūsų ranką. Ir šis žinojimas, kad nesame vienintelė ašis, apie kurią sukasi mūsų mylimojo egzistencija, stipriai pakursto santykių aistrą.


Straipsnio tęsinį skaitykite liepos ir rugpjūčio Psichologija Tau numeryje

Comments are closed.