Ką reikia žinoti, kad beprasmis ginčas virstų akis atveriančia diskusija?

Kai susiduria dvi radikaliai skirtingos nuomonės, lengvai įsiplieskia ugnis. Ginčas su užsispyrusiu, tikrų argumentų neturinčiu asmeniu gali sukelti stiprią frustraciją. Matydami, kad žmogaus neįtikina jokie faktai, galime ne juokais susipykti, o pašnekovą palaikyti kvailiu. Kodėl kitam taip sunku pamatyti tiesą ir suprasti argumentus, kurie mums atrodo akivaizdūs bei savaime suprantami?

Svarbu suprasti, kad kito žmogaus nuomonė taip pat yra paremta patirtimi ir žinomais faktais – tik kitokiais nei mūsiškiai. Galbūt pašnekovo argumentai ir nėra tokie geri ar moksliškai pagrįsti, kaip mūsų, tačiau jais paremta to asmens pozicija. Jam ji yra ne mažiau tvirta nei jums jūsiškė. O juk gali būti ir atvirkščiai. Galbūt tai jūs stovite ant melagingų ir emocijomis, o ne racionalumu pagrįstų pamatų? Ir visai nesvarbu, kaip garsiai šauksite jūs ar jūsų oponentas – šio pamato tvirtai įsikabinę laikysitės abu. Juk be savo įsitikinimų nugarmėtumėte į nežinią. Na, o būti nežinioje, arba – dar blogiau – pripažinti, kad klydo, nenori niekas.

Viena blogiausių taktikų, siekiant įrodyti kitam žmogui, kad jis klysta – kategoriškas priešingų pažiūrų neigimas ir savo tiesos įrodinėjimas. Moksliniai tyrimai rodo, kad toks prieštaravimas dažniausiai turi atvirkščią efektą – kito nuomonė tik dar labiau sustiprinama. Prieštaravimą ir įtikinėjimą smegenys supranta kaip puolimą ir ima gintis, į savo arsenalą pasitelkdamos visus turimus ginklus. Tokiais atvejais viršūnę ima ne protas, o emocijos, kurios dar ir aptemdo sąmonę. Pastaroji nebegali priimti jokių argumentų, prieštaraujančių pradinei žmogaus pozicijai. Tai nevyksta savanoriškai ar iš piktos valios, t. y. asmuo pats nesuvokia, kad atmeta racionalumą, tiesą ir faktus. Jo galvoje šie argumentai paprasčiausiai tampa nelogiški, neteisingi ir nesuprantami, o patį žmogų veda primityvūs instinktai.


Straipsnio tęsinį skaitykite liepos ir rugpjūčio Psichologija Tau numeryje 

Comments are closed.