Pasitikėjimo savimi ugdymas šiandien tapęs garbės reikalu – regis, jį kelti trokšta net tie, kuriems to nereikia. Tačiau egzistuoja ir kitas požiūris: pasitikėjimas savimi pervertintas, o nemažai daliai žmonių reikėtų jį ne skatinti, o spausti stabdžius.

Ar atkreipėte dėmesį, kaip dažnai leidžiamos knygos ir publikuojami straipsniai tema „pasitikėk savimi ir gyvenime nuversi kalnus“? Regis, kasdien randama dešimtys naujų būdų, kaip įkvėpti žmones kelti savivertę ir geriau apie save galvoti. Jei jūsų paprašytume užsimerkti ir improvizuotai sukurti universalų sėkmės receptą, galbūt ir jūs pasitikėjimą savimi išskirtumėte kaip vieną pagrindinių sudedamųjų dalių. Gal net kaip patį svarbiausią.

Tai nestebina – jau ne vieną dešimtmetį manoma, kad plieninis pasitikėjimas savimi yra būtinas, norint gyventi sveikai ir laimingai. Tai ne visada lengva. Pavyzdžiui, kirba mintis, kad susirinkime būtų naudinga pakelti ranką ir išsakyti savo nuomonę – bet jus sustabdo širdį verianti baimė: o kas, jei tai nesąmonė ir tik viešai apsijuoksiu? Arba nusižiūrėjote simpatišką kaimyną iš antros laiptinės ir praleidžiate nesuskaičiuojamą kiekį valandų „svečiuodamiesi“ jo socialinių tinklų paskyrose – tačiau taip ir nesiryžtate parašyti asmeninės žinutės ir iš tikrųjų pralaužti ledus. O galbūt metų metus brandinate inovatyvią projekto idėją, bet vis abejojate, ar esate pasiruošę ją įgyvendinti… Kol vieną dieną išgirstate, kad atsirado kažkas, kas jautėsi pasiruošęs geriau.

Visas šias situacijas jungia bendras vardiklis, kurį galima įvardyti kaip pasitikėjimo savimi stygių. Kompleksuoti dėl to, kad kažkurioje srityje esame nepakankamai geri, nėra didelė naujiena. Nedaug stebina ir tai, kad ištroškę pokyčių žmonės griebiasi krūvos praktikų, skirtų savivertei didinti. Vienas sparčiai išpopuliarėjusių būdų save įkvėpti – kartoti prieš veidrodį magiškus žodžius – afirmacijas (pavyzdžiui, „man sekasi, aš esu laimingas, kasdien pasitikiu savimi vis labiau ir labiau“). Dalis žmonių įsitikinę šio ritualo veiksmingumu. Tačiau kitai daliai nuolat kartojami pozityvūs teiginiai gali atrodyti atitrūkę nuo realybės ir netgi erzinantys.

Psichologijos mokslų daktaras Tomas Chamorro-Premuzicas teigia, kad žmonės daugybę metų nesiliauja ieškoti trumpųjų kelių, kaip pakelti savivertę. Jo teigimu, jei duotume pasirinkti iš dviejų stebuklingų piliulių – „neriboto pasitikėjimo savimi“ arba „žinių, empatijos ir kompetencijų“ – dauguma nė nemirktelėję rinktųsi pirmąją. Tačiau psichologas siūlo minutėlei stabtelti ir pažvelgti į situaciją šiek tiek kitokiu žvilgsniu. Žinoma, šiandienos visuomenė pasitikėjimą savimi kelia ant pjedestalo – tačiau tai toli gražu nėra visų problemų sprendimas. Atvirkščiai – nuolatinis poreikis galvoti apie save tik pozityviai pats savaime yra problematiškas.


Straipsnio tęsinį skaitykite kovo balandžio “Psichologija Tau” numeryje

Comments are closed.