„Kaip priversti savo gyvenimą dirbti“, „Tavo stiklinė ne perpus tuščia, o perpus pilna“, „Tu gali tai padaryti!“, „Įsivaizduok norimą ateitį ir ji išsipildys“ – šie ir kiti pozityvaus mąstymo lozungai tapo neatsiejama interneto, spaudos ir įvairių dvasinių mokytojų pasisakymų dalimi. Ar iš tikrųjų visiems žmonėms geriau mąstyti pozityviai nei negatyviai?

Dar 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje trys amerikiečių psichologai – A. Thomas, S. Chess ir H. Birch – pradėjo ilgametį tyrimą, siekdami nustatyti, kokie vaikų bruožai yra įgimti. Jie nagrinėjo, kaip mažyliai reaguoja į naujus žmones, naujas vietas, žaislus ar naują režimą. Iš keliolikos savybių mokslininkai išskyrė bruožą, kurį pavadino polinkiu artėti / trauktis. Vaikai, kurie linkę „priartėti“, nuo lopšelinio amžiaus šypsosi naujiems žmonėms, jiems patinka žaisti su dar nematytais žaislais. Vaikai, kurie „traukiasi“, atvirkščiai – nerimauja pamatę nepažįstamus, neišbando naujų žaislų ir verkia, kai pirmą kartą apsilanko pas gydytoją. Tyrinėtojai stebėjo vaikus iki jiems sukako 20 metų. Paaiškėjo, kad ši savybė nelabai keičiasi. Ar čia kalti tik genai? Tyrėjai iškėlė hipotezę, kuri vėliau buvo patvirtinta, kad aplinka, optimaliai reaguojanti į vaiko temperamento savybes, gali sušvelninti negatyvumą ir netgi išvystyti optimizmą. Pavyzdžiui, „besitraukiančių“ vaikų, kuriuos aplinkiniai priima tokius, kokie jie yra ir myli besąlygiškai, polinkis atsargiai žiūrėti į naujoves išlieka. Paprastai jie užauga konservatyvių pažiūrų. Pirmos grupės vaikai – pavadinkime juos „pozityvistais“ – dažniau patys šiltai paveikia aplinką ir virsta suaugusiaisiais, kurie mielai išbando egzotiško maisto restoraną ir kitas naujoves. Kodėl iš „besitraukiančių“ vaikų grupės išauga „negatyvistai“ – suaugusieji, kurie į naujus dalykus reaguoja atsargiai ir dažniau įžvelgia galimas neigiamas pasekmes? Nes į tokius vaikus aplinkiniai taip pat bando reaguoti neigiamai: nuo pašaipų („ko tu toks bailiukas?“) iki atstūmimo („gali likti vienas, jei nori, o mes einame žaisti“). Taigi, formuojantis asmenybei, svarbūs ne tik genai, bet ir aplinkinių reakcija.

Kaip atpažinti negatyvistą ir pozityvistą?


Straipsnio tęsinį skaitykite lapkričio / gruodžio “Psichologija Tau” numeryje

Jums gali būti įdomu

Parašykite atsiliepimą