Gražiausios metų šventės suburia visus prie stalo. Tai proga ne tik prisikimšti pilvus, bet ir pajusti artumą.

Šiandieniam žmogui tapo įprasta valgyti vienam ir paskubomis. Kai kiekviena minutė gali virsti pinigais, skirti valandą pietums, atrodo, tikras laiko švaistymas. Kaip sužinoti, kad erdviuose biuruose, prigrūstuose išmaniųjų technologijų, prasidėjo pietų pertrauka? Įsistebeilijusio į kompiuterį darbuotojo rankoje atsiranda sumuštinis! Tokia valgymo kultūra per mėnesį sutaupo beveik 20 val. arba pustrečios dienos, kuri – žinoma – skiriama darbui.

Grįžus namo, vakarieniauti vienam – taip pat pranašumas: galima paskubomis susikimšti picą arba nevaržomai kabinti makaronus tiesiai iš keptuvės bei čepsint nulaižyti iš grietinės ištrauktą šaukštą. O kur dar malonumas praplėšti didžiulį maišą mėgstamiausių traškučių prie televizoriaus penktadienio vakarą ir žinoti, kad visi jie atiteks tau.

Taigi valgymas, kadaise buvęs bendruomeninis ritualas (prieš kelis tūkstančius metų nudobtą mamutą visi dalindavosi prie bendro laužo), vėliau – šeimos ar giminės kasdienis susiėjimas, mūsų laikais tapo labiau asmeniniu reikalu. Dažną žmogų dabar pavalgyti su artimaisiais suburia tik šventės. Tad bent jau per jas prisiminkime, kad susėdę prie bendro stalo galime gauti kur kas daugiau naudos nei tik sotus pilvas.

Neseniai Oksfordo mokslininkams atlikus tyrimą su 8 000 suaugusiųjų paaiškėjo, kad tie, kurie valgo drauge su kitais, jaučiasi laimingesni ir labiau patenkinti savo gyvenimu. Susėdimas prie vieno stalo stiprina tarpusavio ryšius, gerina savijautą, leidžia pasijusti bendruomenės dalimi. Dažnai valgantieji su kitais geriau save vertina, juos supa daugiau žmonių, galinčių suteikti socialinę ir emocinę paramą. Anot psichologijos prof. Robino Dunbaro, priežasčių, kodėl kartu valgantys žmonės jaučiasi laimingesni, gali būti įvairiausių. Tai socialinis ritualas ir laikas, kada galime pasimatyti ar pabendrauti su mielais žmonėmis šiame nuolat skubančiame ir chaotiškame pasaulyje. Tai dėmesys pokalbiams, istorijoms ir artimam žmogui, tai ramybę suteikiantis patvirtinimas, kad esame bendruomenės nariai.


Straipsnio tęsinį skaitykite lapkričio gruodžio Psichologija Tau numeryje 

Comments are closed.