Už sėkmingos karjeros ir iš pažiūros tobulo gyvenimo neretai slypi tylusis nerimas. Ką daryti: kovoti su nematomu priešu ar susitaikyti su kaina, kurią mokame už įgyvendintus tikslus?

Funkcionalusis nerimas, kartais dar vadinamas „tyliuoju“ arba „aukšto lygio“ nerimu, – kas tai? Net jei girdite šį terminą pirmą kartą, jūsų aplinkoje tikrai yra žmonių, kurie kasdien bando su juo kovoti. Galbūt to net nežinodami jį įveikti bandote ir jūs.

Funkcionalusis nerimas yra tarsi aukštesnio kalibro įprasto nerimo versija. Žmogus, kuriam būdinga ši emocinė būsena, dažnai gyvena kitiems pavydą keliantį gyvenimą. Iš šalies atrodo, kad jo darbas, sveikata, santykiai yra pavyzdingai sustyguoti.

Tikėtina, kad šio asmens karjera einasi kaip per sviestą, vakarais jis spėja šeimai pagaminti kelių patiekalų vakarienę, laisvu metu savanoriauja, žaidžia tenisą ir siekia antro magistro diplomo. Ko gero, niekas nėra jo matęs nesusišukavusio ar išpešiotais marškiniais.

Tačiau egzistuoja ir šešėlinė pusė. Žmonės, varginami funkcionaliojo nerimo, nuolat jaučiasi išsekę – ne tiek dėl aktyvių veiklų, kiek dėl negatyvių minčių, kurios sukasi lyg įkyri, niekad nesustojanti karuselė.

„Jei atsisakysiu dirbti savaitgalį, man nepakels algos.“

„Jei šiandien nespėsiu pažaisti su vaiku, būsiu blogas tėvas.“

„Jei nesusitvarkysiu namų, ką pagalvos į svečius užsukę draugai?“

Paradoksas: kad ir kokių gerų rezultatų savo pastangoms pasiektų, šie žmonės niekada nesijaučia to verti. Jiems baisu, kad viskas, kas kruopščiai statyta, gali sugriūti kaip trapus kortų namelis, vos tik jie šiek tiek atleis kontrolės vadeles. 

Terapeutės Amy Serin teigimu, su funkcionaliuoju nerimu gyvenantys žmonės tarsi vienu metu spaudžia ir stabdį, ir greičio pedalą. Nerimastingos mintys ūžia galvoje lyg kompiuteris su šimtu atidarytų langų. Kiekvienas langas – nauja užduotis, kuriai reikia skirti ne tik dėmesio, bet ir tobulai išpildyti.


Straipsnio tęsinį skaitykite rugsėjo spalio „Psichologija Tau“ numeryje

Comments are closed.