Kaltė, jei nuoširdžiai gailimasi ir norima keistis, gali paskatinti tapti geresniu žmogumi. Tačiau neretai būtas ir nebūtas kaltes primeta mumis siekianti manipuliuoti aplinka. Kaip tai atpažinti ir pasakyti „stop“?

Gyvenu ne Lietuvoje ir nuolat jaučiu kaltę, kad esu toli nuo artimųjų. Atskirai tenka sutikti dalį švenčių, nedalyvauju jų kasdieniame gyvenime taip aktyviai, kaip norėčiau, ne visada galiu būti šalia sunkiomis akimirkomis. Ši nostalgija skatina mane ieškoti naujų bendravimo būdų, galimybių parodyti savo meilę, organizuoti susitikimus skirtingose šalyse ir plėsti ribas. Tačiau žinau ne vieną pavyzdį, kai dėl kokio nors pasirinkimo kaltinimai atskrieja iš artimųjų – išvyko, paliko, pamiršo, nesirūpina (nors tai nebūtinai tiesa), nepaklausė patarimų ir vedė moterį su vaiku, metė aukštąjį, per retai atveža anūkus ir t. t. Kartais taip siekiama dėmesio, kartais – kilstelėti savivertę kontroliuojant kitus ar tiesiog bandant sukurti sau patogų pasaulį. Laikinai šie metodai gali būti sėkmingi ir padėti pasiekti rezultatų, tačiau ilgainiui apkartina gyvenimą abiem pusėms.

Kai kaltinimai subtilūs ir formuojami tik aptakiomis užuominomis, juos atpažinti gali būti sudėtinga. Tačiau, jei nuolat jaučiatės skolingi, blaškotės tarp sutuoktinio, tėvų reikalavimų, darbo įsipareigojimų ir draugų lūkesčių, sustokite ir pagalvokite – ar tikrai gyvenate savo gyvenimą, ar kaltė nėra svetimų pastangų rezultatas? Kaip atpažinti aplinkos manipuliacijas ir užkirsti joms kelią, tyrinėja ir mokslininkai. Primesta kalte jie vadina būseną, kai žmogus graužia save, tačiau šį jausmą sąmoningai sukėlė kiti asmenys.


Straipsnio tęsinį skaitykite naujausiame žurnalo “Psichologija Tau” numeryje

Jums gali būti įdomu

Parašykite atsiliepimą