Kokių kitų žmonių savybių labiausiai nemėgstate? Atsakymą gali pasufleruoti… jūsų pačių silpnybės.

C. G. Jungas rašė: „Kaip mes turime polinkį tikėti, kad pasaulis yra toks, kokį jį matome, taip pat mes naiviai tikimės, kad žmonės yra tokie, kokius mes juos įsivaizduojame.“ Iš tikrųjų didelę dalį pasaulio interpretuojame remdamiesi savo vidiniu pasauliu ir jį regime šiek tiek iškreiptai.

Kažkada žiemą Rygoje užklydau į Latvijos nacionaliniame meno muziejuje vykstančią parodą „Portretas Latvijoje. XX amžius“. Joje aptikau puikią mintį: „Žvelgiu į portretą ir pastebiu, kad jame kažkas paslapčiomis mirga. Aš tikrai negaliu suprasti, kas tai. Tačiau po akimirkos suprantu, kad paties menininko vidinis pasaulis atsispindi kito veide.“ Ši metafora yra apie tai, kad menininko vidinis pasaulis atsiskleidžia net jo nutapytuose portretuose. Juk ir mes į aplinką žvelgiame pro savo vidinių interpretacijų, praeities patirčių bei lūkesčių akinius. Ne visada ir pavyksta suprasti: ar matome tai, ką mums rodo, ar tai, kas slypi mūsų pačių viduje? Psichologijoje šis fenomenas vadinamas projekcija.

Psichoanalitikai projekciją apibūdina kaip savo minčių, jausmų, impulsų perkėlimą į kitą žmogų, kuris jų neturi. Dažnai tai negatyvūs, nepriimtini pačiam asmeniui dalykai, nepageidaujami ir nenorimi. Pavyzdžiui, sutuoktinis gali kaltinti antrąją pusę nesiklausymu, nors iš tikrųjų pats yra prastas klausytojas. Arba gali įtarinėti neištikimybe, nors pats turi romaną. Įsivaizduokite tokią situaciją: vaikystėje tėvų nuolat baramas už nekaltas vaikiškas išdaigas ir spaustas tobulai elgtis vaikas nuslopina savo pyktį ir nepasitenkinimą. Jis auga būdamas „geru berniuku“ ir gyvena pagal taisyklę „privalau elgtis kuo geriau, nes kitaip jausiuosi kaltas“. Toks žmogus gali būti labai kritiškas aplinkai ir nuolat ieškoti priekabių, smerkti dėl to, ką pats giliai viduje slapta norėtų daryti – ne dirbti šeštadienį, o pažvejoti, ne produktyviai leisti laiką, o patinginiauti prie televizoriaus, ne skirti laiką sporto salei, o pabūti su draugais… Tačiau to nedaro ir menkina kitus, kurie taip elgiasi.

Kitaip tariant, žmogus remiasi savo patirtimi ir neįsisąmonintu vidiniu pasauliu, kuriuos tarsi atspindžius „pamato“ kitame. Dažniausiai projekciją lydi jos neigimas –sunku pripažinti, kad kituose matomi trūkumai yra mūsų pačių netobulumai. Svarbu suprasti, kad šis procesas nėra sąmoningas, tad būtent dėl to gali kilti santykių problemų. Kai asmuo pajėgus suvokti, kad į kitus projektuoja savo vidinius išgyvenimus, jis gali rinktis, kaip elgtis.

Straipsnio tęsinį skaitykite rugsėjo spalio Psichologija Tau numeryje

Comments are closed.