Paguoda yra svarbi draugystės dalis. Tačiau ar visuomet tinkamai reaguojame, kai draugas mums išlieja širdį?

Artimam draugui dažnai pasakojame tai, ko neatskleidžiame nei tėvams, nei sutuoktiniui. Tačiau kartais atsitinka, kad iš bičiulio tikimės paguodos ar supratimo, o išgirstame kritiką ir nereikalingą patarimą. Tuomet juo nusiviliame, o kartais net trokštame nutraukti santykius. Kaip teisingai kalbėtis su draugu, kuris guodžiasi? Apžvelkime pagrindines taisykles.

  1. ATJAUSKITE, O NE SUMENKINKITE

Kad ir kaip atrodytų keista, įprastiniai paguodos žodžiai „na, nieko tokio, pasitaiko“ neturi tos magiškos galios, kokios sakydami tikimės. Lygiai taip pat nerimą, skausmą ar netektį neįmanoma numalšinti teigiant, kad „nėra dėl ko nerimauti“, „tuoj praeis“ bei – tarkime, išsiskyrus su sutuoktiniu – „greit susirasi kitą“.

Banalios frazės erzina ir kelia nepasitikėjimą. Juk banalumas nieko nekainuoja, o iš draugo tikimės kažko veiksmingesnio – ženklo, kad jis supranta ir mes jam rūpime. Atjauta reiškia, kad į artimojo nusiskundimą mes atsakome su pagarba ir supratimu: „taip, tau turėtų būti labai neramu“, „tau labai skauda“, „tu nežinai, ar susirasi kitą tokį žmogų“.

Prisiminkime, kad didelei daliai žmonių svetimos problemos atrodo lengvai išsprendžiamos ir nerimtos. O savos – sudėtingos ir dramatiškos. Todėl kiti skundžiasi savo problemomis ne tam, kad sužinotų, jog visa tai „niekai“. Ir jiems visiškai nebūtina, kad siūlytumėte geriausią sprendimą. Dažnai tikimasi ne sprendimo, o supratimo. Draugas – tas, kuris turi suprasti.


Straipsnio tęsinį skaitykite gegužės birželio Psichologija Tau numeryje

Comments are closed.