Mūsų smegenys yra plastiškos. Kiek savo proto galimybių išnaudosime, priklauso tik nuo to, kaip rūpinsimės smegenimis.

Ilgą laiką buvo manoma, kad smegenys nėra plastiškos. Kitaip tariant – su kokiomis gimei, su tokiomis ir mirsi. Tačiau dabartinis mokslas tai paneigė. Mūsų smegenys nuolat kinta, jas galima lavinti ir plėsti jų galimybes. Kaip tai padaryti? Kas mūsų smegenims padeda, o kas kenkia? Apie tai kalbamės su psichologijos mokslų daktare Ramune Dirvanskiene.

Dr. Ramunė Dirvanskienė psichologijos mokslų daktaro laipsnį apgynė Edinburgo universitete, Škotijoje. Mokslinių tyrimų patirtį įgijo universitetinėje neurologijos klinikoje, atlikdama farmacinius, neurodegeneracinių ligų mechanizmų ir su senėjimu susijusių veiksnių tyrimus. Šiuo metu dirba lektore Vilniaus universitete, vyriausiąja politikos analitike Vyriausybės strateginės analizės centre (Strata) ir yra Lietuvos psichologų asociacijos Neuropsichologijos grupės pirmininkė. Neseniai mokslininkė išleido knygą „Kaip veikia smegenys“.

– Ką kiekvienam žmogui būtina žinoti apie smegenų veiklą?

– Pirmiausia tai, kad iš esmės, išskyrus tam tikras patologijas, visų žmonių smegenys sudarytos iš tų pačių dalių ir veikia tais pačiais principais. Todėl neverta tikėti žalingais, bet, deja, plačiai paplitusiais mitais apie tai, kad egzistuoja kažkokios neva įgimtos priežastys, dėl kurių viena žmonių grupė yra geresnė, protingesnė ar tinkamesnė konkretiems darbams atlikti. Dažniausias tokių mitų pavyzdys – neva egzistuojantys lyčių mąstymo skirtumai. Pavyzdžiui, kad vyrai yra sukurti logikai ir iššūkiams, o moterys – empatijai ir šeimai. Šitokie mitai, nors ir jau daugelį kartų buvo mokslo paneigti, šiandien vis dar skatina visuomenės susipriešinimą bei socialinę nelygybę.

Visi gimstame turėdami daugiau nervinių ląstelių ir potencialo šioms susijungti, nei mums kada prireiks gyvenime. Taigi nesvarbu, su kokia aplinka ar gyvenimo sąlygomis besusidurtume, gebame puikiai prie jų prisitaikyti. Tai darome nuolat, dažnai net patys to nesuvokdami – siekdami atitikti išorės lūkesčius kasdien modifikuojame savo elgesį ir mąstymo būdus taip, kad geriau atliktume mums ir tokiems kaip mes priskirtus vaidmenis. Tai, su kokia aplinka ar lūkesčiais susiduriame, formuoja mūsų smegenis, o dažniausiai eskaluojami asmenų grupių (vyrai – moterys, savi – svetimšaliai) skirtumai yra nulemti ne biologinių, o socialinių priežasčių.


Straipsnio tęsinį skaitykite gegužės birželio Psichologija Tau numeryje

Comments are closed.