Kas kaltas, kai niekas aplink nedžiugina?

Žmogaus tikslas – siekti laimės. Šiai minčiai pritarė Vakarų mąstytojai nuo Aristotelio iki Williamo Jameso. Apklausos rodo, kad nelaimingi žmonės labiau linkę susitelkti į save, atsiriboti nuo visuomenės, nugrimzti į apmąstymus. Aplinkiniams jie atrodo kupini priešiškumo. Laimingi žmonės, priešingai, būna visuomeniški, lankstūs, kūrybingi, jiems daug lengviau ištverti kasdienio gyvenimo nesėkmes, mylėti ar atleisti. Jie atviresni, draugiškesni, pasirengę padėti. Vieno eksperimento metu tyrėjai surežisavo situaciją viešoje vietoje: pro šalį einantis nepažįstamasis netikėtai pametė ant žemės krūvą popierių. Mokslininkus domino, kas sustos jam padėti. Praeiviai, kurie vėliau apibūdino save kaip laimingus žmones, buvo labiau linkę pagelbėti. Atliekant kitą panašų eksperimentą, žmonių buvo prašoma paskolinti pinigų. Ir vėl dosnesni buvo laimingieji. 

Tačiau kas yra laimė? Kaip ją pasiekti? Gal užtenka mylėti ir būti mylimam? O gal laimę atneša pinigai? Panašu, kad ne. JAV Ilinojaus universitete atliktas tyrimas patvirtino, kad daugiausia uždirbantys žmonės (daugiau nei 10 mln. JAV dolerių per metus) jaučiasi tik šiek tiek laimingesni už kitus. Garsus JAV psichiatras prof. Davidas Sackas sako: „Laimė – sudėtinga sąvoka. Vieni randa laimę situacijose, kurios būtų iššūkis net didžiausiam optimistui, kiti nuolat jaučiasi nelaimingi, nors turi viską, ko tik užsigeidžia.“

Atrodo, mes visi siekiame laimės, bet kodėl kartais atrodo, kad kai kurie mūsų tarytum mėgsta jaustis nelaimingi? Maža to, nelaimingi žmonės, kaip ir rūkantys cigaretes, kenkia ne tik sau, bet ir šalia esantiems. JAV psichologas Lewisas Termanas aštuonis dešimtmečius stebėjo pusantro tūkstančio tiriamųjų ir nustatė, kad gyvenimas su žmonėmis, kurie jaučiasi nelaimingi, yra susijęs su prastesne sveikata ir trumpesne gyvenimo trukme.

Klaidingi įsitikinimai apie laimę

Laimės pojūčiui nemenką įtaką turi mūsų požiūris ir mąstysena. Vieni laimę sieja su pasiekimais, įgytu turtu, materialine gerove ir nuolatiniu tobulėjimu. Kiti laimę grindžia ne įsigytais daiktais, pasiekimais ir nuopelnais, bet dėkingumu, pasitenkinimu esamu gyvenimu, buvimu harmonijoje su savimi ir kitais. Pasiekimais grįsta laimė verčia nuolat kažko siekti, tačiau, pasiekus trokštamą dalyką, tuoj pat pajuntamas stygius kitoje srityje. Todėl tvaresnė yra dėkingumu ir šios akimirkos vertinimu grįsta laimė, nes ji ragina ne siekti, ko norime, o norėti ir vertinti tai, ką turime.

Deja, kai kuriems žmonėms stiklinė visuomet atrodo apytuštė. Jie nuolat lygina save su kitais ir jaučiasi laimingi tik tiek, kiek jų gyvenimas geresnis už kitų. Tada laimė atrodo tarsi varžybos. Kiti mano, kad laimingo gyvenimo siekis labiau vargina nei suteikia pasitenkinimą, todėl nuleidžia rankas net nebandę. Tad ar verta siekti laimės, jei ji atrodo nepasiekiama?


Straipsnio tęsinį skaitykite liepos ir rugpjūčio Psichologija Tau numeryje

Comments are closed.