Įprasta manyti, kad meilė ir intymumas įžiebia mumyse stipresnį geismą. Tačiau ar gali būti, kad per daug artumo aistrą ne užkuria, o gesina?

„Panašu, kad įsimylėjau.“ Jei jausmas abipusis, galima bandyti įsivaizduoti, kaip viskas klostysis toliau. Visos santykių pradžios turi panašumų. Negalite galvoti apie nieką kita. Trokštate kartu praleisti kiekvieną minutę. O tomis akimirkomis, kai būnate atskirai, vis tiek stengiatės jausti išrinktąjį šalia – skambinate, rašote žinutes arba jo socialinio tinklo profilyje nukeliaujate iki nuotraukų, įkeltų prieš pusę dešimtmečio („Įdomu, koks jis buvo, kai dar nepažinojome vienas kito!“).

Klinikinės psichologijos profesorė Cindy Meston teigia, kad toks elgesys yra visiškai įprastas: tyrimai rodo, kad, kai esame ankstyvose įsimylėjimo stadijose, smegenyse gerokai sumažėja seratonino – cheminės medžiagos, kuri atsakinga už ramų, šviesų džiaugsmą (būtent ramų!). Tiesą sakant, seratonino lygiai tampa tokie drastiškai maži, kokie būdingi žmonėms, turintiems obsesinį kompulsinį sutrikimą. Geriau pamąsčius, sunku paneigti, kad iš tikrųjų jaučiamės tarsi apsėsti kito žmogaus ir sunkiai galime tai kontroliuoti. Tačiau nukreipti visą energiją į tai, kad metų metus būtumėte vienas kito glėbyje, ko gero, nebūtų protingiausias būdas leisti savo laiką – tad organizmas greitai pats pasirūpina, kad seratonino lygis grįžtų į ankstesnę būseną.

Laikui bėgant, pora pradeda jausti didesnį intymumą, stipresnį prieraišumą, tačiau kartu, žmogų vis geriau pažįstant, mažėja paslapties. Būtent paslaptis ir smalsumas yra kritiškai svarbūs seksualinei traukai.


Straipsnio tęsinį skaitykite kovo balandžio “Psichologija Tau” numeryje.

Jums gali būti įdomu

Parašykite atsiliepimą