Visi retkarčiais paniurname, tačiau kasdienis dėmesys tam, kas negatyvu, pamažu ima graužti mus iš vidaus, kol lieka graužtukas.

Ekrane tai – apatiškas, atsiribojęs ir savo aplinką niekinantis Jimo Carey veikėjas filmo „Jis sako TAIP“ pradžioje. Realybėje – galbūt mūsų draugas ar giminaitis, kurio pasiteiravę, kaip gyvuoja, pirmiausia išgirstame sunkų atodūsį, po kurio seka nesibaigianti tirada apie kasdienius rūpesčius, nesėkmes ir ateities baimes. O gal tai mes patys, įsikibę į savigraužos baubą, kuris viena ranka gnaibo, kita – glosto? Savigrauža – labai dažna ir kartais net santykinai adaptyvi reakcija, natūraliai kylanti patiriant stresą, diskomfortą ar įsivaizduojamą nelygybę. Kaip ir viskas, kas su saiku, ji kasdienybei suteikia skonių. Ateinanti ir praeinanti savigrauža suteikia trūkstamo palaikymo, atkreipia dėmesį, ką galėtume pakeisti savo mąstyme, elgesyje ar aplinkoje. Tačiau ką daryti, jei ji „neatstoja“ ir tampa kone asmenybės dalimi? Kokią funkciją ji atlieka? Ir ką slepia nuolatinės savigraužos skraistė?


Straipsnio tęsinį skaitykite naujausiame žurnalo “Psichologija Tau” numeryje

Jums gali būti įdomu

Parašykite atsiliepimą